Pėda

Pėda (pėdsakas), dar priešistoriniais laikais labai gerbiamas ir uolų piešiniuose bei plastinėmis formomis vaizduojamas simbolis, bylojantis apie žmogaus ir pirmiausia antgamtinių jėgų egzistavimą. Visų laikų ir kultūrų pėdsakų ieškotojai visuomet pagerbdavo pėdos atspaudą. Kadangi pėda liečiasi su žeme, buvo tikima, kad ji galėtų perduoti žemei savo jėgą ir spinduliavimą. Kai atradėjas pastatydavo savo koją ant žemės, tai reikšdavo, kad jis ima ją savo globon. Panašiai ir nugalėti priešai atsidurdavo po nugalėtojo pėda ir taip parodydavo savo pasidavimą. „Atsistoti ant kairės kojos“ jau antikos laikais reiškė, kad diena bus nelaiminga. Pavaldiniai ir vergai, rodydami nusižeminimą, turėjo bučiuoti savo ponų kojas. Antra vertus, atrišti batų raišteliai ir įžengimas į šventąsias vietas basomis (Išėjimo knyga 3, 5) reikšdavo pagarbą. Katalikų Bažnyčios Didžiojo ketvirtadienio „kojų nuplovimo“ paprotys yra simbolinė nusižeminimo išraiška, sekant Jėzumi, kuris savo mokiniams Rytų svetingumo papročiu nuplovė kojas. Vienuolių (basų karmelitų) basos kojos reiškia laisvai pasirinktą neturtą. Demoniškos būtybės dažnai vaizduotos su pėdomis, atgręžtomis į priešingas puses, o vandens dvasios ir nykštukai su ančių arba žąsų kojomis. Gerai žinoma velnio, kuris dėl buvusio karikatūriško grožio įvaizdžio šlubčioti, ožio arba arklio pėda. Senosios Kinijos tikėjime, budizmo pasaulyje, taip pat islamo ir krikščioniškose šalyse natūraliu būdu atsiradusios įdubos akmenyse buvo garbinamos kaip dievų, didvyrių, pranašų ir šventųjų pėdsakai. Pasakojama, kad Su dinastijos įkūrėjo motina, atsistojusi ant dievo pėdsako, stebuklingu būdu pastojusi. 1740 ant Rozenšteino Svabijoje buvo susprogdintas „Dievo pėdsakas“, kad jo prietaringai negarbintų (ypač turintys nesveikas kojas). Daugelyje Vidurio Europos vietų taip pat buvo lankomos šventųjų milžinų, velnių ir raganų kojų pėdos. Dažniausiai tai būdavo išdūlėjusios figūros ant akmens plokščių, kurios menkai panėšėjo į pėdų atspaudus. Posakis „atsistoti į kieno nors kojos pėdą“ reiškia ketinimą dvasiškai sekti. Norima sekti tuo, kas paliko šį pėdsaką. Šiuolaikinis žaismingas pavyzdys, primenantis didžiųjų pirmtakų kojų pėdų garbinimą, yra Holivudo paprotys Sunset Stripe Los Andžele žavėtis šlovinamų artistų kojų pėdomis ir į jas atsistoti. — Psichoanalizės požiūriu moters kojos pėda yra ankstyvoje vaikystėje suvoktas moteriškos lyties „trūkstamo penio“ pakaitas. Tuo galima paaiškinti keistą vyriškojo „kojų ir batų fetišizmo“ nukrypimą. Krikščioniškojoje simbolikoje didžioji pykčio nuodėmė (ira) vaizduojama taip: kilminga moteris spiria koja tarnaitę. Spyrimas yra didžiausios paniekos išraiška.