Pasaulio pabaiga

Mituose labai paplitęs visa ko praeinamumo simbolis. Kaip ir žmogaus gyvenimui, taip ir viskam pagaliau ateina galas. Kiekvienos epochos žmogus jautė artėjant mirtį, tad ir pasaulio pabaigą jis kaskart nukeldavo į artimiausią ateitį. Senosiose kultūrose vyravo cikliškai pasikartojančio pasaulio sugriovimo ir atstatymo įvaizdis, o Vakarų pasaulyje laikas suvokiamas kaip linijinis judėjimas nuo sukūrimo pradžios link pasaulio pabaigos (tuo grindžiamas ir linijinis metų skaičiavimas, skirtingai nuo, pvz., ciklinių kalendorių senosiose Centrinės Amerikos kultūrose). Krikščionybėje „paskutine diena“ laikoma Paskutinio teismo diena, kai Dievas kaip teisėjas atskiria gėrį ir blogį ir vienus siunčia į dangų, o kitus tremia į pragarų. Dvasinę būseną po to, kai išraunamas blogis, išreiškia atkurtas pirmapradis rojus. Artėjančios pasaulio pabaigos vizijos ypač sustiprėdavo suiručių ir įprastų gyvenimo aplinkybių kaitos laikais. Tikėjimą būsimomis katastrofomis stiprindavo kalendoriniai (tūkstantmečių kaita) arba astrologiniai Jupiterio ir Saturno planetų suartėjimai, pvz., 1524, kurie kartojasi kas penkeri Jupiterio ir kas treji Saturno apsisukimai) reiškiniai arba pranašystės bei regėjimai. — Garsiojoje „Edos“ pranašystėje apie dievų lemtį (skand. ragnarokas, dažnai klaidingai verčiamas kaip „dievų sutemos“) aprašomi grėsmingi pasaulio pabaigos priešženkliai: daugėja priešiškų demonų, užtemsta saulė, žiemos vis šaltesnės, žmonių santykiai tampa chaotiški, sudreba pasaulio medis. Siaurės germanams tai yra ženklas, kad prasidėjo dievų kova su pabaisomis (Fenrio vilku, pragaro šunimi Garmų, Midgardo gyvate) ir milžinais. Toje kovoje bus sunaikinta Visata, nusileis saulė, iš dangaus kris žvaigždės. Po to prasidės nauja laiko epocha, ir naujoji žmonių pora (Lyva ir Lyvtrasis) pradės naująjį žmonių gyvenimo ciklą. Si pasaulio pabaigos vizija (eschatologija) neabejotinai paveikta krikščionybės idėjų, ji išreiškia germanų tautose pirmojo tūkstantmečio pabaigoje ir antrojo pradžioje vyravusias „laiko pabaigos“ nuojautas. Krikščionybės pasaulyje žinomiausias senosios žemės ir visos žmonijos žuvimo aprašymas pateiktas Apreiškime Jonui (Apokalipsėje). Iki šiol tvirtai nenustatyta, ar Apreiškimo ir Jono evangelijos autorius yra tas pats asmuo. Sis „mįslingiausias Šventojo Rašto tekstas“ dažnai komentuojamas ir suvokiamas kaip artėjančio Paskutinio teismo pranašystė. Po teismo žemėje įsiviešpataus naujasis rojus ir „dangiškoji Jeruzalė“. Pagal islamą, nuteisti bus visi žmonės, kurie nepriėmė pranašo religijos, taigi visi kitatikiai, klaidintojai, stabų garbintojai, prievartautojai, taip pat atsimetėliai, velniai ir demonai. Teismas įvyks ant Jeruzalės šventyklos kalno, ir Alachas sėdės Kabos soste, kuris bus atgabentas iš Mekos. Mirties angelas Israfilas papūs ragą, kad visi mirusieji susirinktų Jozapato slėnyje. Virš slėnio bus ištiesta virvė - tarsi tiltas, kuriuo teisieji galės pereiti, o piktieji nuvirs į pragaro nasrus. Šventyklos aikštėje stovės svarstyklės, kuriomis bus pasverti žmonių darbai. Pasaulio teismo tema vyrauja Taro kortų malkos didžioji arkana XX kortoje, joje pavaizduotas karstas, iš kurio keliasi nuogi žmonės ir virš kurio stovi ragą pučiantis angelas. Kortos reikšmė: atnaujinimas, atjauninimas, nuosprendis, nemirtingumo siekis.

Raktažodžiai:

Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Maksimalus ilgis: 70 simbolių