Pandora
Mitinė figūra, simbolizuojanti visų blogybių kilmę iš moteriškosios giminės, poetiškai įprasminta Hesiodo (apie 700 pr. Kr.) „Teogonijoje“ ir „Darbuose ir dienose“.
Po to, kai Prometėjas palengvino pirmųjų žmonių dalią, padovanojęs jiems ugnį, dievai nusprendė neleisią įsivyrauti idilei. Kalvis ir amatininkas Hefaistas nulipdė moterišką figūrą, o keturi vėjai įpūtė jai gyvybę. Dievai ir deivės apdovanojo ją grožiu ir gundančią būtybę pasiuntė žmonėms. Nors Dzeusas sukūrė ją tinginę, piktavalę ir kvailą, naivusis Epimetėjas, Prometėjo brolis, mielai paėmė ją į žmonas. Ji visur nešiojosi ąsotį arba skrynelę, iš kur išsiveržė visos žmoniją slegiančios negandos: senatvė, skausmai, ligos, silpnaprotystė. Vien tik viltis, taip pat buvusi inde, galėjo sukliudyti tučtuojau padaryti galą savo egzistencijai. „Taip į pasaulį atėjo pragaištinga bobų padermė, didžiulė blogybė vyrams... Iš jos [Pandoros] atsirado pražūties giminė, pulkai bobų, tapusių nepakeliama mirtingųjų vyrų kančia“ (Hesiodas). Spėjama, kad Pandora galėjo būti sena žemės motinos Gajos pravardė (viską duodanti, viską dovanojanti), tačiau šis paveikslas vėliau akivaizdžiai transformuotas į kardinaliai moterims priešišką mitą.
Pandoros dukra, vardu Pirą, laikoma „pirmąja mirtingąja“ (Hyginus), taigi ji nebuvo nulipdyta Hefaisto. Graikų sakmėje apie tvaną ji išsigelbėjo kartu su savo vyru Deukalionu po didžiosios vandens katastrofos.
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).