Orfėjas
Orfėjas, mįslinga graikų mitų figūra — simbolis muzikanto, sugebančio visa užvaldančia sąskambių galia išjudinti gyvūnus ir augalus, net akmenis, ir galintis ano pasaulio dievybėms (anapusinis pasaulis) sukelti užuojautą.
Mūzos ir upių dievo iš Trakijos sūnus tapo dainavimo bei grojimo kitara meistru. Kai įkirtus gyvatei mirė jo žmona, jis nusileido į Hadą, kur savo dainomis užbūrė karalių ir jo žmoną Persefonę bei mirusiųjų šešėlius. Jam buvo leista pasiimti atgal į žmonių pasaulį savo žmoną Euridikę, tačiau su sąlyga, kad į ją atsigręš tik atvykęs į žemę. Iš ilgesio jis pamiršo šį draudimą, dėl to Euridikė pradingo visiems laikams. Vėliau vyno ir linksmybių dievas Dionisas užsiundė ant jo meinades (ekstaziškai įniršusias moteris), nes dainininkas labiau garbino Apoloną, o ne jį. Pasak mito, Orfėjas buvo sudraskytas į gabalėlius (kaip ir orfmiame mite prieš savo atgimimą pats dievas Dionisas Dzagrėjas), jo išbarstytas kūno dalis surinko mūzos ir palaidojo, o jo galva nuplaukė į poečių salą Lesbą. Tik fragmentiškai galima rekonstruoti slapta kulto sąjunga — orfizmo mokymas turi panašumo su pitagoriečiais (Pitagoras) savo doktrinomis. „Pagal orfikų pasaulio sukūrimo teoriją, Kronas sukūrė pasaulių kiaušinį, iš jo išsirito androgeniškas pirmadievis Panas. Jis pagimdė Niktę (naktį); Uranas (dangus) Gaja (žemė) ir Kronas yra Pano ir Niktės vaikai. Krono arba Saturno sūnus Dzeusas įgijo valdžią ir su savo dukra Demetra susilaukė Dzagrėjo, tačiau titanas jį sudraskė ir surijo, už tai Dzeusas jį sudegino žaibu. Iš pelenų buvo sukurti žmonės, jų kūnuose yra titaniškumo (blogio) ir gerumo elementų, t.y. iš (vėliau vėl atgimusio kaip Dionisas) Dzagrėjo kūno. Šios „dievų kibirkštys“, pasak orfizmo mokymo, išsilaisvino iš savo materialaus kalėjimo, spėjama šį mokymą buvus dar prieš susiformuojant agnostinėms, o vėliau alcheminėms doktrinoms. - Orfėjo ir Euridikės tema ne kartą vaizduota meno kūriniuose (taip pat ir Glucko, Monteverdi’o ir Haydno operose, Tintoretto, Breughelio Vyresniojo, Rubenso, Tiepolo, Feuerbacho ir L. Corintho paveiksluose). — Senosios Gazos sinagogos grindų mozaikoje vaizduojamas arfa grojantis Orfėjas, apsuptas laukinių žvėrių, klausančių jo muzikos. Hebrajiški panašių scenų užrašai rodo, kad senasis graikų dainininkas prilyginamas bibliniam arfininkų karaliui Dovydui.
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).