Miestas

Miestas kultūros istorikams yra kriterijus, pagal kurį nustatomas krašto kultūros lygis, ar ji priklauso vadinamajai miesto bei rašto kultūrai. Miestas yra ne vien tik namų sankaupa, jį taip pat charakterizuoja religiniai ir pilietiniai centrai, gana dažnai jį supa gynybinė siena (tiesa, naujaisiais laikais ji būna labai retai). Simbolikos požiūriu, miestas yra mikrokosminis kosminių struktūrų atspindys, jis formuojasi ne chaotiškai, bet tikslingai, pagal tam tikras koordinates, jo centre paprastai esti koks nors dangaus sukimosi tašką atitinkantis žemiškas daiktas (omfalas, mundus, pasaulio ašis). Čia paprastai esti miestą globojančios dievybės (Kinijoje - čenghuangčen) arba sudievinto didvyrio, arba vietinio dievo-karaliaus šventykla. Šios ypatybės būdingos ne tik graikų poliams, bet ir Mesopotamijos bei Egipto miestams. Šalia centrinio miesto kuriantis naujiems miestams, centrinio polio dievybė neretai tapdavo valstybės dievu, o kitų miestų globėjai patekdavo į jo panteoną. Žemėje jį reprezentuodavo imperatorius. Krikščionybės laikais dievo globėjo vaidmenį iš dalies perėmė miesto globėjai — šventieji. Vakarų pasaulyje idealiuoju miestu laikoma Jeruzalė, jos senovinė priešprieša — Babilonas, o vėliau pagoniškoji Roma. „Dievo miestas“ taip pat simbolizuoja Motiną Mariją, todėl neretai viduramžiais tabernakuliai ir relikvijų dėžutės būdavo puošiamos miestą simbolizuojančiais mūro sienų bei bokštelių vaizdais. Psichologijoje miestas simbolizuoja pastovųjį gyvenimo centrą, kuris neretai gali būti randamas tik po ilgų klajonių, pasiekus aukštą dvasinės brandos lygmenį, sąmoningai pravėrus vartus į dvasinio gyvenimo teritoriją.

Raktažodžiai:

Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Maksimalus ilgis: 70 simbolių