Lauras
Lauras (gr. daphne, lot. laurus), Viduržemio jūros šalių krūmas arba medis, saulės dievo Apolono šventasis medis. Mitas apie jo mylimosios Dafhės pavirtimą lauro medžiu paaiškina sąsają tarp dievo ir augalų.
Jį pasitelkęs Apolonas pranašavo, juo apsivalė užmušęs drakoną Pitoną, taip pat ir Orestas juo apsivalė, kai nužudė savo motiną Klitemnestrą. Lauro lapams priskiriama ne tik medicininė gydomoji galia, bet ir savybė apvalyti suterštą sielą. Laurų giraitės supo Apolono šventyklas, o pranašė Pitija Delfuose kramtė lauro lapus, sėdėdama ant laurų lapais apipinto trikojo. Lauras buvo ir ekstazės dievo Dioniso (greta gebenės), o senovės Romoje ir Jupiterio šventas medis. Jis simbolizavo taiką nugalėjus priešą. Pergalės žinia ir pergalingi ginklai būdavo apipinami jaunomis laurų šakelėmis ir dedami prie Jupiterio atvaizdo. Rituališkai juo buvo apsivaloma nuo išlieto kraujo ir, pasak legendos, lauro medis buvo vienintelis iš visų žmonių pasodintų medžių, į kurį niekuomet netrenkia žaibas. Prie gaisro aukų buvo deginamos laurų šakos, jų šnarėjimas laikomas gera pranašaujančiu ženklu. Laurų vainikai ir šakos buvo vaizduojamos ant monetų ir gemų kaip Jupiterio ir Apolono atributai. Ankstyvojoje krikščionybėje dėl jų visžalumo lauro lapai irgi vertinti kaip amžino arba naujo gyvenimo per Kristaus išganymą simbolis. Daugelį šimtmečių su laurų vainiku rankoje vaizduota alegorinė figūra — pergalės deivė Nikė (lot. Viktorija), dedanti jį nugalėtojui ant galvos.
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).