Kalnas
Visame pasaulyje žinomas dievybės artumo simbolis. Jis iškyla virš kasdieniškos žmonijos plotmės ir priartėja prie dangaus.
Virš debesų iškilusios viršūnės žadina vaizduotę ir į visus ugnikalnius žvelgiama kaip į kraupias, didžios pagarbos reikalaujančias vietas, kuriose bendraujama su antgamtiniu pasauliu. Šventieji kalnai arba jų dieviškos apraiškos (Fudzijama, Elbrusas, Sinajus, Hozebas, Taboras, Karmelis, Garicimas, Kailasas, Olimpas...) dažnai simbolizuoja dievų galią ir būtent taip pateikiami vaizduojamajame mene. Neretai ir kosmosas įsivaizduotas kaip kalnas su terasinėmis pakopomis, toks yra indų mene pasaulio kalnas Merus, jis vaizduojamas kaip daugiapakopė piramidė (pvz., Burubuduzas Javoje). Dievų kalnu vadintas ir architektūrinis statinys zikuratas senovės Tarpupyje. Piligrimų kelionės į šventuosius kalnus simbolizavo atsiribojimą nuo kasdienybės plotmės ir dvasinį pakilimą. Pvz., ispanų mistikas Juanas de la Cruzas (1542—1591) savo kelią į Dievą įvardija kaip „kopimą į Karmelio kalną“. - Šventųjų kalnų lankymas labai populiarus; antai Karintijoje (Austrija) įprasti varginantys „kopimai į keturis kalnus“, Japonijoje kasmet per 200 000 piligrimų traukia į Fudzijamos (Fudzi-san) viršūnę arba bent jau atlieka aukojimus vienoje iš daugelio Sinto šventyklų šio kalno papėdėje. Senovės Meksikoje garsėjo Tlaloko kalnas Iztak Cihuatlio kalnagūbryje, ant kurio stovėjo tuo pačiu vardu pavadinto lietaus dievo stovyla; kad paskatintų vaisingumą, ant jo galvos berdavo visų lauko augalų sėklas. Viena vertus, kalnas yra arčiau dangaus negu jį supanti šalis ir jau vien todėl įsivaizduojamas kaip dievų buveinė, kita vertus, virš jo dažnai susitelkia debesys, iš kurių srūva lietūs. Kalno viršūnė savaime simbolizavo „aukštesnę būtį“, iškilusią virš kasdienybės. Pasaulio ašis irgi įsivaizduota kaip kalnas tolimojoje šiaurėje po poliarine žvaigžde, apie kurią sukasi kitos žvaigždės. — Senovės Kinijoje žinomi penki šventieji kalnai, keturi stūkso dangaus kampuose, o penktasis centre. Ypač garbintas Kuenlungas (K’un-lun) — „devynių aukštų“ kalnų virtinė. Vaizduojant pasaulį debesų užkloti kalnai simbolizavo tą žemyną, kuriame pasikeisdami viešpatauja In ir Jang. Debesys ir žvaigždėto dangaus vaizdai dažnai vainikuoja ir ikikolumbiškosios Meksikos šventyklos piramides — dirbtinius kalnus, ant kurių gyvena dievai.
Krikščionių ikonografijoje Paskutinio teismo teisėjas dažnai vaizduojamas sėdintis ant debesų kalno. Tačiau visi kiti kalnai simboliškai nuversti, tai galima būtų suvokti kaip sąmoningą pagoniškų kalnų kultų atsižadėjimą. Nieko nuostabaus, kad ir krikštijant Vidurio Europą senosios ant kalnų įrengtos šventyklos laikytos piktųjų dvasių susirinkimų vietomis; čia raganos, vadovaujamos velnio, atlikinėjusios savo šlykščiąsias apeigas (pvz., ant Bloksbergo ar Brokeno kalno Harce). Tačiau neretai būdavo ir taip, kad siekdami užgožti ikikrikščioniškus kultus ant kalnų statydavę bažnyčias ar koplyčias. Ir naujųjų laikų kryžiai ant kalnų viršūnių liudija, kad čia arti esąs dievas.
Be abejo, biblinis šventasis kalnas yra „Sinajaus kalnas“, kadangi ant jo Mozei apsireiškęs Dievas. Jisai įsakė: „Aplink visą kalną nustatyk žmonėms ribas, tardamas: .Būkite atsargūs! Nelipkite į kalną, nelieskite jo papėdės. Kas tik prisilies prie kalno, turės būti nubaustas mirtimi. Tenepaliečia jų ranka: jie turi būti užmušti akmenimis ar nušauti strėlėmis. Ar tai būtų gyvulys, ar žmogus, jie negali išlikti gyvi.’ Tik ragui sugaudus ilguoju gaudesiu, jie galės lipti į kalną“ (Išėjimo knyga 19, 12—13). Biblijoje ankstyvųjų je- busitų miesto Jeruzalės apylinkėse minima ir Ziono kalva, kurią užgrobė izraelitai, turinti Dievo puikybės buveinės rangą. Po Paskutinio teismo „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: „Smarkiai pavyduliauju Zionui... Sugrįšiu į Zioną, gyvensiu Jeruzalėje. Jeruzalė bus vadinama ištikimuoju miestu, o Galybių VIEŠPATIES kalnas bus vadinamas šventuoju kalnu.’“ (Zacharijo knyga 8, 2—3). Tačiau samariečių religinei bendruomenei tokiu kalnu buvo Garicimas, miškinga ir gausi šaltinių apvali plynaukštė, lyginta su rojumi. Simboliniame pasaulėvaizdyje abiejų bendruomenių pasekėjams atitinkamai savo kalva — tai „VIEŠPATIES Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs, kuris bus patalpintas virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis“ (Izaijo knyga 2, 2). — Viduramžių legendoje apie Gralį Dievo kalnu, kurį vainikuoja pilis, laikytas Mont Sovažas.
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).