Hiena

Negatyvios simbolinės reikšmės nekenčiamas žvėris. Vardas (gr. hyaina, iš hys - kiaulė) apibūdina ją kaip šlykščią lavonų ėdikę (Plinijus) ir dažnai kaip suns ir vilko mišrūnę arba linkusią kryžmintis su vilku (Aristotelis). Ovidijaus „Metamorfozėse“ pasakojama, kad hiena galinti keisti savo lytį, o ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“ rašoma: „Kartais ji būna vyriškos, kartais moteriškos lyties; ji iš tikrųjų yra šlykštus žvėris, nes keičia savo prigimtį“. Apie tai taip pat rašo Jeremijas (12, 9): „Niekada man neatiteko hienos ola. Nebūk panašus į hieną, kad mėgtum tai vyrišką, tai moterišką prigimtį“ (įspėjimas vengti homoseksualių polinkių). Ši pasakėčia apie žvėris buvo paplitusi, tačiau jau Aristotelis pastebėjo ją esant klaidingą. Plinijus užsimena, kad hiena galinti pamėgdžioti žmogaus balsą ir šaukti jį vardu, o liesdama letena ir net savo šešėliu hipnotizuojanti žvėris. Pasak liaudies tikėjimų, ji turinti maginių galių. Antikos šaltiniai byloja, kad jos kailis galįs atgrasinti krušą, viršutinis kaklo slankstelis padedąs susitaikyti, o iš jos blyksinčių akių gaunamas brangakmenis „hianitas“ (tigro akis) sužadinąs pranašiškus sapnus. Jei žmonės sapnuoja hieną, seksualine prasme tai turėtų reikšti nenormalų išsigimimą. - Krikščioniškajame mene egzistuoja legenda apie dykumoje gyvenusį šv. Makarijų, kuris išgydo hienos atneštą aklą kūdikį. Tai reiškia „atverti akis“ neigiama prasme. Ikonografijoje šis žvėris simbolizuoja godumą (lot. avaritia). Šv. Jono Apreiškimo paveiksluose, vaizduojančiuose „septyngalvį žvėrį“, simbolizuojantį septynias nuodėmes, viena galva yra hienos.