Elnias

Elnias svarbus simbolinis senųjų pasaulio kultūrų žvėris. Pagal prancūzų ledynmečio olų meno tyrinėtojų hipotezę, elnias dažnai su jaučiu sudaro mitologinę kosmologinę dualinę sistemą, panašiai kaip laukinis arklys su šernu. Elnias dėl panašių į medį ir periodiškai keičiamų ragų buvo laikomas atsinaujinančios gyvybės, atgimimo ir naujųjų laikų simboliu. Senojoje šiauriečių mitologijoje pasakojama, kaip keturi elniai ganosi pasaulio medžio Igdrazilio (Yggdrasil) karūnoje. Čia jie skabo pumpurus (valandas), žiedus (dienas) ir šakas (metų laikus). Aiškinta, kad elnio ragai yra saulės spindulių simbolis. Antikoje elnias buvo laikomas nuodingųjų gyvačių priešu, jo kailis — amuletu nuo gyvačių įgėlimo, o ragų milteliai — apsauga nuo burtų, naudojamų pasėliams pakenkti. - Senovės Kinijoje elnias (lu) dėl garsinio tapatumo su žodžiu turtas buvo laikomas turtingumo, taip pat vaikų pagarbos vyresniesiems simboliu (pasak sakmės, jaunas vyras apsigobė elnio kailiu, kad pamelžtų elnės pieno neregių tėvų akims gydyti) ir ilgo gyvenimo dievo palydovu. Krikščioniškoji ikonografija plačiai remiasi 42-ąja Dovydo psalme: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve“ (Psalmynas 42, 2). Ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“ pasakojama, kad elnias spjauna vandenį į kiekvieną žemės plyšį, kur tūno pasislėpusios nuodingos gyvatės. Jis ištraukia jas ir sutrypia. „Taip sunaikink, Viešpatie, gyvatę, velnią dangiškuoju vandeniu ... Kita prasme panašūs į elnią yra asketai. Savo atgailos ašaromis jie sunaikina liepsnojančias piktojo strėles ir sutrypia didžiąją gyvatę velnią.“ Pasakojama, kad elnias gali ištraukti gyvates iš savo urvų ir apsisaugoti nuo jų nuodų, gerdamas tris valandas šaltinio vandenį: po to jis dar gyvens 50 metų. „Jei turi paslėpęs širdyje gyvatę, t. y. nuodėmę, skubėk prie vandens šaltinių, prie Šventojo Rašto, ir gerk gaivinantį vandenį... ir nemirk nuodėmėje.“ — Visa tai pakartoja viduramžių bestiariumai ir dar priduria: elniai aptiko stebuklingą žolės Diptam (Dictamnus) galią. Jei į jų kūną yra įstrigusios medžiotojų strėlės, ėsdami šį augalą jie priverčia strėles išlįsti iš kūno, ir žaizdos sugyja. Plaukdami per upes, elniai „padeda savo galvas ant priekyje plaukiančiojo pasturgalio ir taip sumažina savo svorį. Jei jie atsiduria užterštoje vietoje, greitai bėgdami ją peršoka. Taip krikščionys ... privalo vieni kitiems padėti; nuodėmės užterštą vietą jie privalo peršokti, o jei yra apsinuodiję velnio gyvačių nuodais, turi skubėti prie Kristaus, prie tikrojo šaltinio, kad išpažintų nuodėmes ir vėlei atjaunėtų“ (Unterkircher). Toliau pasakojama, kad elnio ragai yra veiksminga gydomoji priemonė. Dešinioji jų pusė veikia stipriau negu kairioji, o sudeginti elnio ragai išvaro bet kurią gyvatę. Elnio mėsa gydo drugį, o jo kaulų čiulpų tepalas yra taip pat veiksminga gydomoji priemonė nuo šios ligos. Neretai elnias vaizduojamas heraldikoje, nes jis „reiškia švelnumą ir lengvumą, mat neturįs tulžies, todėl galįs išgyventi net iki 100 metų“. (Böckler, 1688). Heraldikoje vaizduojami ir vieni elnio ragai, kurie, anot Böcklerio, turi „jėgos prasmę“. Čia taip pat aiškinama „raguotojo“ (turinčio vieną ragą) vedusio vyro simbolika: „Graikų imperatorius Andronikas įsakė ant moterų, pas kurias jis miegojo, namų iškelti ragus ir suteikti joms teisę medžioti, o ,kastratui’ ,įstatyti’ ragus. Milano hercogo Galeazzi’o Sforza’os laikais moterims nebuvo gėda miegoti pas kunigaikščius, kadangi jų vyrai gaudavę ne blogus, o auksinius ragus ir užimdavo garbingas vietas.“ — Senuosiuose keltų mituose elniai buvo laikomi „fėjų galvijais“ ir pasiuntiniais tarp dievų ir žmonių pasaulių. Keltų dievas Cernunas buvo vaizduojamas su ragais ant galvos, panašiai kaip senųjų genčių šamanai. Krikščioniškųjų viduramžių simbolikos mene (plastikoje) elnias kartais vaizduojamas skabantis vynuogių kekes. Tai simbolis žmogaus, kuris jau žemėje gali paragauti dangiškų malonių. Elnio noras rasti šaltinį yra troškimo rasti apvalantį krikšto vandenį simbolis. „Gyvatę elnias vos praris, / Tuoj tyru vandeniu apsišlakstys / Ir nuo nuodų jau bus saugus. / Taip turi elgtis ir žmogus, / Jei krikštu apsiplauna jis, / Nuo nuodėmių kaipmat išgis.“ Dėl to elniai dažnai vaizduojami ant šventinto vandens dubenų. Alchemijos simbolikoje elnias reiškia ryšį su antikos mitu apie medžiotoją Aktajoną, kurį deivė Diana (Artemidė) pavertė elniu. Tuo nurodoma į galimybę transformuoti metalus veikiant Mėnuliui pavaldžiu moterišku sidabru. — Simbolinę prasmę turintis posakis „vytis baltąjį elnią“ reiškia imtis labai sunkaus ir sunkiai išsprendžiamo uždavinio. Legendos apie šv. Eustachijų ir šv. Hubertą pasakoja apie kryžiaus atsiradimą persekiojamo elnio raguose. Taip pat ir kiti šventieji (Meinulfas, Meinholdas, Osvaldas, Prokopas iš Bohemijos) vaizduojami su elniais. - Ikikolumbinėje Vidurio Amerikoje panašūs į elnius ir nešiojantys jų ragus žvėrys buvo 7-osios dienos pagal dvidešimties dienų kalendorių simbolis (actekų — masatl, majų — manik). Kaip ir šie laukiniai žvėrys, taip ir šiame ženkle gimę turi gamtoje vaikštinėti, keliauti į tolius ir vengti pastovių gyvenimo vietų. Japonų sintoizmo tikėjime ant elnio jodinėja dievai, ir elnias dažnai vaizduojamas su jų simboliais šventyklų paveiksluose.