Banginis
Tradiciškai juo laikoma jūros pabaisa, kurią, vaduodamas karaliaus dukterį Andromedą, užmušė herojus Persėjas; taip pat ir Jonos knygoje aprašoma Joną prarijusi didžuvė. „Žuvies pilve Joną išbuvo tris dienas ir tris naktis. Būdamas žuvies pilve Joną meldėsi Viešpačiui, savo Dievui... Tuomet Viešpats paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą“ (Jonos pranašystė 2).
Remdamasis šia Senojo Testamento scena, Jėzus Kristus taip apibūdino savo būsimą prisikėlimą: „Kaip Joną išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje“ (Evangelija pagal Matą 12, 40). Ši teksto vieta daugelį sykių interpretuota kaip bendriausias prisikėlimo simbolis ir atitinkamai vaizduota meno kūriniuose. — Vienoje jūrininkų legendoje apie šv. Brandaną („Navigatio Sancti Brandani“) pasakų apie Sindbadą maniera pasakojama, kaip vienuoliai išsilaipino ant miegančio banginio nugaros. Viduramžių bestiariume apie tai rašoma: ant jūrų pabaisos nugaros augo net brūzgynai, „todėl jūreiviai pamanė, kad tai sala, sustojo prie jos ir sukūrė laužus. Tačiau vos tik gyvūnas pajuto karštį, staiga paniro į vandenį ir nugramzdino laivą“ (o šv. Brandanas ir jo broliai išsigelbėjo). „Panašiai atsitinka ir žmonėms, kurie nieko nežino apie velnio žabangas... Po to jie tučtuojau nuskęsta pragaro ugnies gelmėse.“ Taip pat pasakojama, kad iš pražiotų banginio nasrų sklinda kvapas, kuriuo žuvys priviliojamos, o vėliau praryjamos. „Panašiai atsitinka kiekvienam, kuris neturi tvirto tikėjimo, kuris pasiduoda bet kokiai gudrybei ar pagundai ir staiga patenka velniui į nasrus“.
Raktažodžiai:
Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).