Alfa ir omega

Pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidės, kurios, pasak padavimo, buvo sukurtos trijų likimo deivių moirų (parkų), helenistinėje epochoje simbolizuoja dievybę kaip kosmoso pradžią ir pabaigą. Ši simbolika remiasi Biblijos žodžiais „Aš esu pirmas, aš - paskutinis, kito dievo, be manęs, nėra“ (Izaijo knyga44, 6). Nuostata, kad raidės, garsai ir žodžiai sudaro kūrimo elementus, būdinga vėlyvosios antikos pasaulėžiūrai, kurioje raidės (ir graikiškos, ir hebrajiškos) įgavo ir skaičių reikšmes. Tai atvėrė duris įvairioms kosmogoninėms spekuliacijoms, kurios, ypač žydų ezoterikoje (kabaloje), sudarė „spekuliatyvinio gnosio“ šaknis. Apreiškime Jonui (1, 8) „Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis“, pats save įvardija kaip alfą ir omegą. Siedvi raidės dažnai puošia krikščioniškus antkapius, išreikšdamos, jog palaidotasis savo pradžią ir savo galutinį tikslą mato Viešpatyje. Viduramžiais neretai pasaulio Išganytojo erškėčių vainiką iš kairės ir dešinės galvos pusių puošdavo alfa ir omega.

Raktažodžiai:

Simbolių reikšmės
0 komentarai(-ų).
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Maksimalus ilgis: 70 simbolių