Sekminės – šventė, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai. Miestiečiams ši šventė nebėra tokia aktuali kaip Kalėdos ar Velykos, mat jos metu daugiausia dėmesio skiriama naminiams gyvuliams – karvėms. Sekminių tradicijos ir papročiai Senovės kultūroje sekminės siejamos su ganymo papročiais. Tą dieną piemenys puošdavo karves, o kerdžius – bulius beržų šakų vainikais. Pargynę namo vainikuotus gyvulius piemenys buvo vaišinami gyvulinės kilmės produktais – sūriu, pienu, kiaušiniais. Tokiose vaišėse dažniausiai vyraudavo skaičius septyni, jis turėjo atnešti žmogui laimę ir džiaugsmą. Piemenys iš šeimininkų gaudavo dovanų, o kas neduodavo, to gyvulius apkaišydavo kaulais ir šakomis. Vakare prasidėdavo iškilmingos vaišės su dainomis ir šokiais, kur piemenys pūsdavo medinius lumzdelius, o kerdžius ožragį. Antrą šventės dieną piemenims leisdavo ilgiau pamiegoti, gyvulius išgindavo merginos, prie jų vėliau prisidėdavo bernai, tad ganymas virsdavo jaunimo pasilinksminimu su vaišėmis, dainomis, šokiais ir žaidimais. Įsismaginęs jaunimas gyvulių neprižiūrėjo, net buvo nuganomi pasėliai. Žinodami kuo gali baigtis tokie ganymai, ūkininkai patys saugodavo, kad galvijai neužklystų į jų pasėlius. Ši šventė gali būti siejama su sėjos ar apskritai su pavasarinių lauko darbų pabaigtuvėmis. Per šią šventę beržo šakomis buvo puošiami namai ir bažnyčia, nes buvo manoma, kad mena mirusių protėvių kultą ir kad vėlės gyvena medžiuose.