Saturnas

Saturnas, gr. Kronas, antikinėje mitologijoje yra Jupiterio tėvas, kurį jis nuvertė nuo sosto. Jo valdymo epochos pradžioje viešpatavo „aukso amžius“.
Nepaisant to, taip pavadinta planeta astrologijos simbolikoje laikoma „didžiąja nelaimės nešėja“ ir vaizduojama kaip senis su medine koja ir dalgiu. Savo būste jis priglaudžia Vandenį ir Ožiaragį. Laikoma, kad Saturnas valdo nuo 69-erių amžiaus metų, tai melancholiška planeta, kuriai būdingas šaltis, sausra, nedraugiškumas, tai Jupiterio priešingybė. Simbolinis ryšys su Saturnu sieja „senius, tėvus, vaikaičius, našlaičius, palikimus, gilius tyrimus ir labai gerą atmintį“, bet taip pat „kalėjimą, ilgą vienatvę, saiką ir svorį“. Prie jam pavaldžių teigiamų savybių priskiriamas polinkis ką nors ilgai ir kruopščiai daryti, ilgai ir kantriai tyrinėti. Tai galėtų lemti ilgas (žiūrint iš žemės), daug kur su kilpomis ir vingiais planetos kelias dangaus skliaute. Saturno metalas – švinas, jo spalvos — juosvai ruda ir tamsiai mėlyna, brangakmenis — oniksas, violetinis safyras, tamsus koralas ir tamsus ametistas.
Senovės Kinijos žvaigždynų simbolikoje Saturnui skirtas dangaus vidurys, o jo stichija (geltona) žemė. Alchemikų simbolikoje senis Saturnas su dalgiu yra reikšmingas spėjamo jo artumo auksui ženklas. Daug Renesanso epochos legendų pasakoja apie tai, kaip pilkos žemės spalvos ištirpintas Saturno metalas švinas, kai į tirpalą panardinama dulkelė „išminties akmeniu“ vadinamos substancijos, pavirsta saule spindinčiu auksu. — Indijos astrologinėje simbolikoje Saturno planeta įkūnija seną, luošą (gal dėl lėto dangaus kūno judėjimo) ir bjaurų regentą Skani arba Mandą, raitą ant juodo paukščio (maitvanagio arba varno).