Šaltiniai

Šaltiniai žinomi daugelyje senųjų kultūrų kaip šventos vietos. Iš dalies tai susiję su įsivaizdavimu, kad apvaisinantis vanduo krenta ne tik lietaus pavidalu iš dangaus, bet jį gali dovanoti iš žemės „gelmių vandenų“ požeminės dievybės.
Tai pirmiausia sakoma apie karštus arba šiltus šaltinius, kurių terminis vanduo su mineralinėmis medžiagomis turi gydomąjį poveikį. Tokiose vietose garbinamos šaltinių nimfos ir kiti antgamtiniai dalykai, dažnai susiejant su gydymo ir apvalymo dievybių kultu. Paprastai tai yra moteriškos būtybės, dažnai trejopos formos, kurios siejamos su vaisingumu, palikuonimis ir santuoka — pas graikus, romėnus (šaltinių šventė Fontinalija), keltus ir germanus. Kinijoje ir Japonijoje prie šaltinių dažnai stovėdavo mažos šventyklos. Kinų žodis ch’ūan (šaltinis) sudarytas iš komponentų, reiškiančių „grynas“ ir „vanduo“, o jo kamienas giminingas sąvokai „kilmė“. — Biblija mini keturias rojaus upes (upės), ištekančias iš palaimą teikiančio šaltinio. Jis tapo amžino gyvenimo ir atgimimo simboliu. Apreiškime Jonui kaip priešprieša laikų pabaigai minima „dangiškoji Jeruzale1, vėl atkurto rojaus gyvenimo šaltinis. Tipologiškai Senojo Testamento įvykiai traktuojami kaip Jėzaus gyvenimo paveikslas, dykumoje Mozės surastas šaltinis tampa Nukryžiuotojo žaizdų simboliu, o iš jų srūvantis kraujas atneša žmonijai išganymą, taip pat kaip ir krikšto vanduo. „Gento altorius“ (van Eyck) vaizduoja dangaus šaltinį, kuris išsiskaido į septynias upes — tai atitinka septynias Šventosios Dvasios dovanas.
Ypač įvairiai „stebuklingų šaltinių“ simboliką aiškina viduramžių novelių rinkinys „Gesta Romanorum“ (apie 1300); čia minimas vienas šaltinis Sicilijoje, kuris sterilias moteris padaro vaisingas, ir kitas, veikiantis priešingai. „Interpretavimas: Prie pirmojo šaltinio turime galvoti apie Kristų, kuris nevaisingą žmogų — nusidėjėlį — padaro vaisingą, skatina daryti gailestingus darbus. Antrasis šaltinis yra velnias, kuris trukdo ir neretai gerą žmogų priveda prie piktos pabaigos… Epyre yra šaltinis, užgesinantis degančius fakelus, o užgesusius — uždegantis. Aiškinimas: Taip Kristus gesina degančius fakelus, tai reiškia šio pasaulio išminčius, o užgesusius, t. y. vargšus, kuriuos pasaulis užgesino, jis uždega.“ Sapnų simbolikoje šaltinis, dažnai netoli medžio, interpretuojamas vienareikšmiai pozityviai kaip „gyvybės vandens“ alegorija. „Kur sapne šniokščia šaltinis ir medis, sapnuotojas yra arti tikrojo gyvenimo, tai — jaunystės šaltinis“ (E. Aeppli).