Salamandra

Salamandra simbolikoje ir liaudies tikėjime nėra zoologinė amfibija, bet būtybė, kuri gyvena ugnies stichijoje, idant liktų rami ir apsaugota.
Paracelsus (1493— 1541) mano, kad ši liepsnos būtybė iš prigimties nemoka elgtis su žmonėmis, tik su vandens būtybėmis (undinėmis, meluzinomis), kurios joms yra palankios. Liaudis tikėjo, kad jos nėra demonai, bet Dievo pakviestos stichijos saugotojos. Spekuliatyvinėse Renesanso knygose salamandros vadinamos vulkanalėmis, tai reiškia, kad iš jų kilę mažiau gryni mišrūnai, vadinami „pintimis“. Ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“ salamandra vadinama „driežu“, šis dar negyvena ugnyje, bet gali natūraliai ją užgesinti. „Net kai ji [salamandra] patenka į pirties krosnį, ši užgęsta.“ Krikščioniškąja prasme šis mitologinis gyvūnas minimas Biblijoje, Danielio knygoje, kur pasakojama istorija apie „tris jaunuolius krosnyje“. Tai paremta įsitikinimu, kad Dievo globa ne mažiau galinga nei natūrali gyvūno struktūra, kaip pasakyta Izaijo knygoje: „Kai eisi per ugnį, nesudegsi, — liepsnos tavęs nepraris“ (43, 2). „Physiologus“ tekste kalbama apie dar vieną kuriozišką salamandros ypatybę, atseit ji esanti šaltas paukštis, „šaltesnis už visus kitus paukščius“, ji gyvena Etnos ugnikalnyje — galbūt tai netiksliai suprasta aliuzija į mitologinį simbolinį feniksą.
Šiandien, darant naftos paieškų gręžinius, aukštos kvalifikacijos specialistus vadina „salamandromis“, nes jie gesina užsidegusias vulkaninės kilmės dujas apsirengę asbesto drabužiais.