Žodis runa reiškia “paslaptį”, kilęs iš senovės žodžio “slėpti”. Šio žodžio pėdsakai veda į šiuolaikines kalbas: vokiškai raunen – “pašnibždėti”, lotyniškai runat – “kalbėti”, suomių kalba runo – “eilėraštis, užkeikimas”.
Runos – tai magiški ir abėcėliniai ženklai, kuriuos iškaldavo akmenyse, išraižydavo medžiuose. Runomis išgražindavo įvairius būsto daiktus, drabužius, indus, ginklus, rašydavo užkeikimus virš įėjimo į namą ir ant laivo priekio. Vienu žodžiu, jas naudodavo įvairiai. Daugelis yra senovinės – kilę iš keltų žynių-druidų magiškų simbolių, kuriuos vėliau perėmė germanai, o paskui ir skandinavų gentys.
Nors runų raštus turėdavo genčių vadeivos, bet jų tesėjai ir naudotojai būdavo magai ir žiniuoniai, kurie iš visų kitų išsiskirdavo savo rūbais, būdavo garbinami, mokydavo jaunimą. Magiją išmanydavo ne tik vyrai, bet ir moterys. Egzistuodavo apeigos, kurias atlikti galėdavo tik silpnosios lyties atstovės – moterys. Visokie nelabieji – negyvėliai ir troliai, dvasios ir naminukai – taip pat burdavo, naudodamiesi runomis.
Pirmuoju būdu runas atvaizduodavo, pvz., išdėliodavo iš medinių pagaliukų, išraižydavo akmenyje, ant beržinės žievės, ieties koto arba ant molinių indų paviršiaus. Antruoju būdu – jos pavadinimas būdavo ištariamas arba išdainuojamas ypatinga giesme (kad sustiprėtų runos poveikis). Toks įvairiapusis jutimas bendraujantį su stebuklingais ženklais nepaprastai sujaudindavo, neįtikėtinai įjaudrindavo jo supratimą. Kiekvienas su runomis elgdavosi pagal savo poreikius: žiniuonis išvarydavo ligas, karys prašydavo kovoje pergalės, medžiotojas – laimikio.
Runų magija – įvairiapusė. Pagal legendą, kiekviena runa turi šventą kilmę ir yra šventas ženklas, turintis ribotas magiškų jėgų atsargas ir galimybę susisiekti? mums su aukštosiomis jėgomis. Runos, kartu su jose slypinčiomis jėgomis ir ryšiais, sudaro magišką sistemą. Šią sistemą galima panaudoti būrimui: ją sudarančių ženklų visuma gali aprašyti bet kokią situaciją.
Runų atsiradimas susijęs su norvegų dievu Odinu. Pagrindinis dievas Asgarda Odinas kabojo ant pasaulio medžio, Yggdrasil’o, pervertas nuosava ietim, ištisas 9 dienas ir naktis, kad jam būtų suteiktas runų pažinimas. Kai runos atsirado ant žemės, jis nusileido žemyn, pakėlė jas, ir runų pažinimas suteikė jam galią. Vėliau jis perdavė runas deivei Frėjai, kuri – kitiems. Cheimdalis, dievas, saugojęs Vaivorykštės Tiltą, paliko runas žmonėms.
Runos tai:
– senovės magiška abėcėlė, kilusi iš etruskų laiškų. Senovinės runos yra šios: vyresnioji eilė, jaunesnioji eilė, Armaneno eilė, Notumbrino eilė, slovėnų runos. Visos kitos runos buvo sukurtos mūsų laikais;
– laiškų ženklai, kurių kiekvienam būdinga atitinkama forma ir tam tikras garsas;
– magiški ženklai, senovėje naudoti magiškais tikslais, sudarydavę formules ir užkeikimus;
– vidinio (ezoterinio) pažinimo sistema, leidžianti pažinti dievišką pradžią, suprasti pasaulio plonybes, būti kūrėju, magu.