Riešutas

Riešutmedžio šešėlis esąs sunkus ir kenksmingas žmonėms bei augalams, sakoma Plinijaus knygoje „Historia naturalis” (23—79).
Pats riešutas, daugelyje pasakų ir padavimų laikomas paslaptingų gėrybių dėžute, simbolikoje turi svarbų vaidmenį, kadangi paslepia vertingą turinį po kietu kevalu. Dėstant žydiškas tradicijas Biblijoje (Midraš ha-Na’elam) šventieji raštai lyginami su riešutu. Kevalas atitinka jame paminėtus istorinius faktus, kurie slepia alegorijas bei misterijas. Sv. Augustinas riešutą apibūdina kaip turintį tris substancijas: kietas luobas – oda, kevalas – „kaulai“, o branduolys – siela. Luobas yra ir Kristaus kūnas su visu kančios kartumu, o kevalas – kryžiaus mediena, branduolys — saldus dieviškojo apreiškimo vidus, kuris maitina ir kurio aliejus teikia šviesą. — Liaudies šnekamojoje kalboje „kietas riešutėlis“ – sunkiai išsprendžiama užduotis, „kurčias riešutas“ – negabus žmogus. Simbolikoje paslėpta seksualinė prasmė (slaptis, vaisingumas) kyla iš papročio įteikti riešutų kaip vestuvinę dovaną. Sekstas Pompejus Festus (II a.) mini paprotį apmėtyti jaunavedžius riešutais (šiandien kur kas dažniau ryžių grūdais). Prancūzijoje sakoma, kad metai, kai gausiai dera riešutai, reiškia vaikų palaimą bei turtą. Psichologinis simbolio aiškinimas taip pat akivaizdžiai grindžiamas šia prasme. „Sapnuoti riešutus reiškia susidurti su sunkiai išsprendžiama problema, kurioje glūdi vertinga esmė. Bet daug dažniau šis vaisius yra, kaip rodo šiurkštūs piešiniai ant visokiausių sienų, moteriškųjų lyties organų atvaizdas“ (Aeppli).