Raganos

Padavimuose, pasakose, mituose vaizduojamos raganos, nepaisant jų simboliško pavidalo, neturi nieko bendro su šiurpiu raganų persekiojimu viduramžiais.
Daugelyje egzotiškų tautų tikima raganomis, paplitęs įsitikinimas kai kurių moterų demoniškumu, manoma, kad jos yra kanibalės, burtininkės, žudikės ir vyriškos potencijos naikintojos (pvz., dantytomis makštimis, lot. vagina dentata). Šios raganos yra neigiamo moteriškumo, kurio bijosi neurotiški vyrai, simboliai. Jie su jomis agresyviai ir piktai kovoja ir bando nuosekliai sunaikinti ugnimi, jei grynoji vandens stichija, bandant vandeniu, nepasiima jų (taip buvo naujaisiais laikais Europoje). Psichologijoje (C.G.Jung) ragana suprantama kaip įsivaizduojama tamsiosios sielos pusės — Animos, moteriškojo aspekto vyre, įsikūnijimas, kuris vaizduojamas, pvz., indų mitologijoje kaip juodą deivė Kali arba ragana Rangda indoneziečių dramose. Manoma, kad šis ydingas vystymasis atsiranda dėl sutrikusio ryšio tarp motinos ir bręstančio vyro. Baimę keliančių raganų būdingi simboliai yra nakties paukščiai (pelėdos, apuokas), kuriais raganos gali pavirsti; rupūžės, gyvatės, juodos katės, taip pat, viena vertus, jų gundantis grožis, kita vertus, atstumiantis bjaurumas ir neretai jų nuogumas per apeigas, kurias jos, vadovaujant velniui, dažnai demoniško ožio pavidalo, neva švenčia ant nuošalių kalnų. Šis raganos įvaizdis, įprastas Europos liaudies tradicijai, yra tik plačiai paplitusios baimės prieš moteriškąją lytį išskirtinis atvejis. Ši baimė kai kuriose kultūrose įgyja kitus išorinius pavidalus (pvz., Japonijoje demoniškos moterys pavirsta lapėmis, Sibiro gentyse — vilkais ir t.t.). Europos inkvizicija, pasitelkusi pseudomokslinį instrumentarijų, šį vaizdinį traktavo kaip gryną realybę ir pavertė jį žudymo objektu. — Pastaraisiais metais ragana kaip būtybė tapo daugelio moterų judėjimų simboliu, išreiškiančiu visuomeninį protestą.