Poltergeistas ir telekinezė – broliai dvyniai?

7 dešimtmečio viduryje tikra sensacija tapo režisieriaus Olenderio dokumentinis filmas „10 metų su ekstrasensais“ ir ypač tie jo kadrai, kuriuose buvo nufilmuota Ninel Kulagina. Vidutinio amžiaus moteris prieina prie stiklinio dangčio. Po juo padėta paprasta degtukų dėžutė. Ekrane stambiu planu rodomas įtemptas Kulaginos veidas, paskui link dangčio ištiestos rankos ir, galiausiai, lėtai judanti, nežinomos jėgos varoma degtukų dėžutė.

Telekinezė, apie kurią tais laikais bijojo net kalbėti, kad neapšauktų bepročiu, netikėtai išsiveržė į didįjį ekraną. Filmas apie Kulaginą tarsi susumavo daugiametį darbą, kurį su ekstrasensais atliko rimtas Peterburgo tyrinėtojas, technikos mokslų daktaras, tiksliosios mechanikos ir optikos instituto rektorius G. Dulnevas. 7 dešimtmetyje reti mokslininkai, užsiimantys telekinezės problema, manė, kad reiškinį sukelia suma žinomų mokslui fizinių laukų: magnetinio, elektros ir akustinio. Šiuos laukus ir mėgino išmatuoti Peterburgo mokslininkas.

Beveik tuo pat metu Maskvoje buvo tiriamas dar žymesnio ekstrasenso – Džunos Davitašvili fenomeno tyrimas. Jį atliko Rusijos MA narys korespondentas J. Guliajevas ir Profesorius E. Godikas radiotechnikos ir elektronikos institute. Tyrimų rezultatai buvo tuo pat metu ir teigiami, ir neigiami. Iš vienos pusės mokslininkai įsitikino, kad Kulaginos ir Davitašvili telekinezė nėra apgaulė. O iš kitos pusės – kaip nors paaiškinti moksliškai šį fenomeną nepasisekė, nors buvo aptiktas šioks toks elektros, akustinio ir magnetinio laukų nestabilumas.

Praėjo 30metų. 10 dešimtmečio pradžioje telekinezės ir kitų neįprasdų reiškinių problema susidomėjo L. Vasiljevo vardo parapsichologijos fondas. Jo prezidentu buvo medicinos mokslų daktaras A. Li. Daktaro laipsnį Li gavo už disertaciją, kurioje sugebėjo įrodyti aiškiaregystės egzistavimą.

Ir štai žiūriu video įrašus, nufilmuotus Fonde. Ekrane pasirodė nejudantis rutuliukas ant ilgos ašies. Jis uždengtas stikliniu dangčiu. Šalia dangčio atsirado stambus vyriškas delnas. Rutuliukas suvirpėjo ir lėtai „palinko“ šalin nuo delno. Delnas persikėlė į kitą pusę, rutuliukas iškart „pajuto“ tai ir linktelėjo į priešingą pusę. Paskui plačią vyrišką plaštaką pakeitė siaura moteriška. Rutuliukas kurį laiką svyravo, tarsi apsispręsdamas, ir linktelėjo link jos.

– Tokių įrašų pas mus susikaupė daugybė, nors panašūs fenomenalūs sugebėjimai atsiranda žmonėms gana retai. – pasakoja daktaras Li. – Tačiau, mokslinio tyrimo požiūriu, sunkumus kelia kas kita. Visi telekinezės eksperimentai sunkiai pakartojami. Šiandien žmogus gali pademonstruoti sugebėjimus, o kitą dieną – neišeina. O juk mokslas daro savo išvadas remdamasis statistine bandymų rezultatų analize. Kitaip visi tie atvejai gali atrodyti kaip daugiau ar mažiau miklūs triukai.

Tarp kitų žmogaus ekstrasensorinių sugebėjimų, telekinezė – sugebėjimas judinti daiktus valios pastangomis – bene efektingiausias ir sunkiausiai paaiškinamas.

Kad padidintume šio fenomeno galią ir pasiektume jo pasikartojimo. – tęsia daktaras Li. – mes apjungiame kelių žmonių pastangas. Šitaip sukuriamas tarsi vieningas „biologinis organizmas“, darantis poveikį daiktams.

Žiūriu dar vieną įrašą. Ant kušečių, sustatytų ratu, atsigulę galvomis į centrą keli žmonės. Prieš užsiėmimus jie gauna užduotį bendromis apstangomis priversti suktis horizontaliai išdėstytus suktukus. Kad išvengtų oro srautų, suktukus, pritvirtintus ant vertikalių adatų smaigalių, patalpina po stikliniais gaubtais, kurie išplauti antistatiku ir pastatyti rato centre. Iš pradžių video kamera paeiliui filmuoja ant kušečių gulinčius žmones, jų susikaupusius veidus, paskui stambiu planu rodo suktuką po stikliniu gaubtu. Ilgą laiką jis nejuda. Bet štai propeleris krūpteli ir kelis kartus apsisuka.

-Ir kokių gi rezultatų pasiekė šie grupiniai seansai?

-Septyniose grupėse pas mus buvo ištirti 45 žmonės. Nė vienas žmogus iki grupinių seansų telekinetinių sugebėjimų neturėjo. Tai pasireiškė ant to paties suktuko, pastatyto po gaubtu. Grupinio seanso metu kiekvieną kartą buvo gautas teigiamas efektas. Pasibaigus kursams pas kai kuriuos kalusytojus telekinetiniai sugebėjimai išliko.

-O kokia buvo fonde atliekamų telekinezės mokslinių tyrimų esmė?

-Apie tai galima labai ilgai kalbėti. Pirmiausiai tai buvo medicininiai tyrimai, atliekami grupinės telekinezės metu. Prietaisų pagalba nustatytas gana didelis fiziologinių parametrų rinkinys. Jų kitimo analizė leis mums priartėti prie šio fenomeno prigimties paaiškinimo. Antra – tai specialus psichologinis testavimas ir taip vadinamos funkciolaliosios asimetrijos profilio nustatymas. Mūsų stebėjimų duomenimis, būtent galvos smegenų pusrutulių veiklos asimetrijos pobūdis leidžia jau pradinės atrankos stadijoje išaiškinti žmones su ekstrasensoriniu poiencialu. Paskutinis mokslinis uždavinys – nustatyti grupinės telekinezės atlikimo optimalias sąlygas, išmokti naudoti technines priemones žmonių pastangų sinchronizavimui, meditatyvinių metodų kūrimas.

Mūsų sukurta žmonių atrinkimo į grupes metodika ir jų bendro darbo sinchronizacijos būdai leido pasiekti teigiamą efektą visuose seansuose.

——-

Be daiktų judėjimo, taip vadinamos makro telekinezės, yra dar ir mikro telekinezė. Tai ekstrasensų sugebėjimas paveikti elektronus ir kitas elementariąsias daleles prietaisuose, tame tarpe ir kompiuteriuose.

Tokio poveikio realumą įtikinamai pademonstravo profesoriaus R. Džono, Prinstono universiteto anomalių reiškinių tyrimo laboratorijos vadovo, eksperimentai Amerikoje. Eksperimentų metu dalyviai darė poveikį mechaninio roboto judesiams. Roboto judėjimo kryptis buvo nustatoma su atsitiktinių skaičių generatoriumi. Kitaip tariant, robotas judėjo absoliučiai chaotiškai. Po žmogaus, turinčio mikro telekinetinių sugebėjimų, įsikišimo, roboto judėjimas tapo ne toks chaptiškas, o paskui, galiausiai, jis imdavo tikslingai judėti į vieną ar kitą pusę.

Vasiljevo vardo parapsichologijos fonde bandymuose su mikro telekinetiniais sugebėjimais dalyvavo žinomas ekstrasensas Valerijus Avdejevas.

Veikiant Avdejevui, vyko tiesiog fantastiški dalykai: keitėsi radiometro parodymai ir lazerio spindulio kryptis. Realaus žmogaus poveikio dalelėms rezultatas buvo akivaizdus. Tačiau interpretuodami šį faktą, mokslininkai vėl susiginčijo. Vieni manė, kad ekstrasensas turi sugebėjimą keisti radiacijos intensyvumą ir iškraipyti šviesos spindulį, kiti buvo įsitikinę, kad jis veikia tiesiogiai prietaisus.

Poltergeistas ir telekinezė – broliai dvyniai?

Daktaras Li tyrė dar vieną anomalų reiškinį, tampriai susijusį su telekineze – poltergeistą. Kaip žinia, kai triukšminga dvasia atsiranda bute, jame prasideda visiškai neįtikėtini reiškiniai – po kambarius skraido lėkštės ir puodeliai, elektros kamščiai savaime išsisuka ir krinta ant grindų, liustros, kaip pašėlusios ima suktis ratu, braižydamos lubas… Li padarė prielaidą, kad abu šie reiškiniai turi tą pačią prigimtį. Jo sukurta brigada apvažiavo daugiau kaip 50 butų, kur apsigyveno poltergeistas. Parapsichologijos fondo specialistai kruopščiai apklausė šeimininkus, atidžiai apžiūrėjo ir fotografavo poltergeisto išdaigų rezultatus, įrengė butuose videosistemas, nuolat filmuojančias patalpas.

Ir štai kas paaiškėjo. Tokiuose butuose visada gyvena šeima su užslėptais vidiniais konfliktais. Pats daiktų judėjimas vykdavo būtinai dalyvaujant vienam iš šeimos narių. Jeigu jo nėra namuose, triukšminga dvasia aprimsta, o kai provokuojantis reiškinį žmogus sugrįžta, po butą vėl pradeda skraidyti daiktai, kartais net užsidega patalynė, knygos, ikonos. Tačiau tam, kad anomalus reiškinys vyktų, nepakanka ten būti jį provokuojančiam žmogui. Jeigu jis bute vienas ar kartu su kokiu nors šeimos nariu, daiktai elgiasi taikiai. Triukšminga dvasia pradėdavo siautėti tik tada, jei bute susirenka “kritinė” žmonių masė.

Taip išeina, kad situacija labai primena bandymus su grupėmis, darant telekinezės eksperimentus. Tačiau buvo ir principinis skirtumas. Pirma, šeimose buvo aiškiai pasireiškiantis lyderis, jis, kaip savotiškas didinamasis stiklas, surinkdavo šeimos narių bioenergetiką ir iškraudavo ją į aplinką poltergeisto pavidalu. Tokiu lyderiu paprastai tampa paauglys arba jauna mergina. Tokiu neįprastu būdu neretai vyksta jų brendimo psichologinių problemų, kurių nesuvokia ar nenori suprasti šeima, iškrova.

Yra dar vienas skirtumas tarp prastos energetikos šeimų ir grupių, kurias mokė telekinezės parapsichologijos fonde. Šeimos nariai nesupranta, kad būtent jų bioenergija yra poltergeisto priežastis. Tačiau vis dėlto patirtis, įgyta darbe su grupėmis, padėjo suteikti realią pagalbą tramdant poltergeistą. Fondo darbuotojai išmoko išsiaiškinti, kuris šeimos narys provokuoja poltergeistą. Tada jie jį apmokydavo iškrauti savo psichologinius stresus į vilkelį, kuris buvo naudojamas grupėje. Ir paaiškėjo, kad poltergeistus provokuojantis žmogus gali lengvai sukti vilkelį ne kelias minutes, kaip tai vykdavo bandymuose su grupėmis, bet ištisas dvi valandas. Po tokios iškrovos poltergeistas kelioms dienoms aprimdavo ir netrikdydavo šeimos.