Perlas

Perlas simbolikoje aptariamas kaip brangakmenis, dėl savo švelniai raibuliuojančio blizgesio laikomas „mėnulišku“ir moterišku, o apvali forma — nuoroda į išbaigtumą.
Dėl to, kad puikūs perlai randami retai ir kad jie būna uždaryti juos slepiančioje kriauklėje, vėlyvosios antikos laikais jie laikyti slepiamo pažinimo bei ezoterinės išminties simboliu, o krikščionybėje buvo prilyginami Kristaus mokymui, neprieinamam pagonims. Ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“ pasakojamas neįtikėtinas dalykas: „Yra jūroje kriauklė, vadinama purpurine. Ji pakyla nuo jūros dugno… atveria burną ir geria dangiškąją rasą, saulės, mėnulio bei žvaigždžių spindulius ir taip iš aukštesniųjų šviesų padaro perlą… Dvi kriauklės geldelės pusės — tai Senasis ir Naujasis Testamentas, perlas — mūsų Išganytojas Jėzus Kristus.“ Kitos kriauklės Raudonojoje jūroje „laikosi prie kranto, visos pravertom burnom, kad nučiuptų ką nors valgomo… Kai pakyla audra, o audros ten dažnos, žaibas įsiskverbia į kriauklės vidų, ji išsigąsta, ir geldelė užsitrenkia… Savyje ji turi žaibą. Jis sukasi apie kriauklės akies obuolį, ir šis sukimasis padaro perlo akį. Iš širdgėlos kriauklė pražūsta, bet perlai šviečia Raudonojoje jūroje… Dieviškasis žaibas iš dangaus įėjo į visiškai tyrą kriauklę, Dievo gimdytoją Mariją, o iš jos atsirado nepaprastai brangus perlas, kaip parašyta: Ji pagimdė perlą, Kristų, iš dieviškojo žaibo“ (cit. Johannes Damascenuso, g. 675). Aiškiai žibantis baltas perlas yra, kaip ir senovės Persijoje, skaisčios mergelės simbolis.
Apreiškime Jonui „dangiškieji Jeruzalės“ vartai yra iš perlų (angliškai kalbančiuose kraštuose „pearly gates“ yra dangaus vartų sinonimas), perlų vainikai simbolizuoja pagrindinių dieviškųjų galių įvairovę. Įspūdingas savo simboline galia yra gnostikų „Himnas sielai“, priskiriamas Bardesanesui (Bardaisan), sukurtas ankstyvosios krikščionybės laikais. Vaiką (žmogų) išsiunčia į tolimąjį Egiptą, kad iš gilaus šulinio ištrauktų perlą, kurį saugo drakonas. Tačiau jis paragauja šalyje įprasto maisto ir pamiršta savo užduotį, kol ją jam primena laiškas (evangelijos mokymas), kurį jam atneša erelis. Dabar galima imtis darbo, ištraukti perlą (supratimą, pažinimą) iš šulinio: „Drakoną, kuris kaip saugotojas / šnypšdamas apsivijo versmę, / pradėjau aš liūliuoti / dainuodamas dainas / ir sakydamas stebuklų galią turinčius vardus, / brangų tėvą, / motiną, savo brolius, / kol drakonas užmigo. / Tada pagrobiau perlą / ir pabėgau į kitą šalį. / Ir palikau egiptiečiams / savo nešvarų apvalką“ (kūną). Po to piligrimą paima į jo dangiškąją Tėvynę ir apvelka karališkuoju apsiaustu (W. Schultz, 1910). Viduramžių novelių rinkinyje „Gesta Romanorum“ (apie 1300) pasakojama apie mergaitę, turėjusią brangų perlą (laisvą valią spręsti). Penki broliai (pojūčiai) norėjo išvilioti iš mergaitės perlą, tačiau ji vengia iškeisti savo brangenybę į pojūčių džiaugsmus. Tik kai ateina „karalius“, atiduoda jam perlą ir tampa jo žmona.
Graikiškojoje antikoje perlas laikomas iš jūros putos gimusios Afroditės (Veneros) simboliu.
Senovės kinų simbolių kalboje jis laikomas viena iš „astuonių brangenybių“ ir reiškia brangenybę bei tyrumą; ašaros — panašiai kaip europietiškoje patarlėje „perlai — tai ašaros“ — vadinamos perlais. Senais laikais mirusiesiems į burną dėdavo perlą. Rytų Azijos sakmėse ir pasakose minimi stebuklingieji jaunystės bei gundymo perlai, turėję padėti sustiprinti gyvenimo džiaugsmus, iš tikrųjų nėra tie perlai, apie kuriuos mes kalbame. Tai baltos meilės piliulės, gaminamos „alcheminiais“ būdais. Tikrasis perlas Kinijoje vertinamas kaip „brangenybė bei tyrumas“. Ir čia tikėta, kad kriauklės pastojančios per audrą (griaustinis) ir kad šviečiant mėnuliui jose augą perlai. Nepaisant šios poetinės fabulos, šiuose kraštuose dar anksčiau nei Japonijoje augino perlus. Mirusiesiems iš pasiturinčių šeimų dėdavo į burną perlus, kas primena antikos mite minimą paprotį keltininkui Charonui atsilyginti pinigu obolu (anapusinis pasaulis).
Taip pat ir Japonijoje „perlams“ skiriamas svarbus vaidmuo. Jie priklauso trims imperijos signatūroms (sinki sanšu), kartu su kalaviju ir veidrodžiu juos padarė dievas Tama nooya ir jie turėjo akies formą. — Nepaisant asociacijų su ašaromis, perlai bendrąja prasme laikomi dorybių simboliu, kurie (anot viduramžių mokslininko Lonicero) „stiprina gyvąsias dvasias, einančias iš širdies“. S. Golowinas (1986) cituoja Rytų Europos juvelyrų posakį: „Perlai, kuriais tikime, atneša mums mėnulio sidabro ašaras, bet tai džiaugsmo ašaros.“