Pentagrama

Pentagrama, neatitraukiant rankos nubrėžta penkiakampė žvaigždė, ji dar vadinama raganos pėda, raganos pėdsaku, lot. pentangulum, pentaculum (taip pat vartojama pavadinti kitiems magijos ritualo ženklams), signum Pythagoricum (pitagoriečių ženklas), signum Hygeae (Higiėjos, sveikatos deivės, ženklas) ir signum salutatis (sveikatos ženklas), atsižvelgiant į su ja siejamą simbolinę reikšmę.
Pitagorui ir jo sekėjams pentagrama buvo šventas kūno ir dvasios harmonijos simbolis ir dėl to tapo sveikatos ženklu. Gnostinio manicheizmo tikėjimo šalininkai penkis laikė šventu skaičiumi, kadangi jie pažino penkias stichijas (šviesą, orą, vėją, vandenį, ugnį), šį simbolį perėmė ir vėliau susikūrusios sektos, pvz., bogumilai Balkanuose. Ant jų antkapių neretai vaizduojama pentagrama, taip pat ir penkiapirštė ranka (paslėpta forma). Vėlyvosios antikos „Abraxo“ amuletuose taip pat dažnai pasitaiko ši penkiakampė žvaigždė, vėliau ji atsirado ir Vakarų šalių maginėje literatūroje. Gali būti, kad taip išreiškiamos slaptos agnostinės prigimties „povandeninės srovės“, kurios slėptos nuo oficialiojo Bažnyčios tikėjimo, kaip ir, spėjama, alchemijos ideologijoje. Pentagrama dažnai yra magiškų ritualų priesaikos pagalbinė priemonė, kaip vaizduojama Goethe’ės „Fausto“ I dalies priesaikos scenoje. Figūra turi būti visiškai uždara, be menkiausio plyšelio. Tradiciškai į viršų smailėjanti forma reiškia „baltąją magiją“, atvirkštinė — juodąją magiją“. Baltosios magijos pentagrama piešti pradedama nuo kairiojo smaigalio, brėžiama dešinėn, iš ten kairėn žemyn ir t.t., kol figūra dešinėje pusėje apačioje vėl pasiekia pradinę poziciją. Į „juodosios magijos“ pentagramą dažnai įpiešiama šėtoniška ožio galva arba žmogaus figūra.
Krikščioniškoji ikonografija taip pat naudoja penkiakampę žvaigždę kaip nuorodą į penkias Nukryžiuotojo žaizdas ir ratą (dėl uždaros formos) atitinkantį ženklą kaip Kristaus pradžios ir pabaigos sujungimo simbolį. Tačiau Vakaruose jis yra daug senesnis ir randamas jau ant etruskų keramikos. Egiptiečių kapavietėse aliuziją į žvaigždėtą dangų išreiškia penkis smaigalius turinčios žvaigždės (be vidinio piešinio). Analogijų gamtoje galima rasti kai kurių dygiaodžių (pvz., jūros žvaigždės) penkių spindulių simetrijoje; žinoma, pentagramos ženklą galima traktuoti ir kaip grynai žaidybinį grafinio mitrumo siekį.
Alpių regione uolų raižiniuose dažniausiai vėlyvųjų viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų, „raganos pėda“ turi grynai apotrofinę (ginančią nuo nelaimės) reikšmę, o kartu su krikščioniškaisiais bei genitaliniais simboliais – suvokiami ir kaip amuletai.
Labai svarbų vaidmenį pentagrama kaip „liepsnojanti žvaigždė“ turi masonų simbolių pasaulyje — piešiama su spindulių arba liepsnų pluoštais kampuose ir G viduryje. Si žvaigždė „primena mums saulę, kuri apšviečia žemę savo spinduliais ir suteikia žmonijai savo palaiminimą, visiems žemėje duodama šviesą ir gyvybę“ (Lennhoff-Posner). Masonai šitą „Blazing Star“ kaip simbolį naudojo jau 1735. G aiškinama įvairiai — pažinimas, geometrija, Dievas, garbė ir kt. Alchemikai skaičių penki, kaip ir gnostikai, aiškina elementų skaičiumi, tačiau nuoroda į dvasinę kvintesenciją (quinta essentia) aiškinama įprastais keturiais elementais. Kaip demonus atbaidantį ženklą pentagramą senovėje dažnai įrėždavo į durų sijas, slenkstį ir duris. — Žvaigždės su daugiau nei penkiais spinduliais pasitaiko retai, aštuonkampė žvaigždė kaip sudvigubinto „orientacinio ketverto“, įstatymo ir teisės simbolis.