Nosis

„Žmogaus nosis jaučia orą, kurį judina vanduo“, — rašo Hildegarda Bingenietė (1098-1179) ir tuo daro užuominą į vėjo dvelksmą, panašų į sielą, pasaulio sukūrimo metu plevenusį virš pirmųjų vandenų.
Žmogaus veide nosis yra charakteringiausias fizionominis elementas; velniai dažniausiai vaizduojami su subjaurotomis nosimis. — Liaudies tikėjime vyro nosis turi analoginį santykį su peniu; Melanezijos protėvių figūros dažnai vaizduojamos kaip būtybės, kurių panaši į snapą nosis sujungta su genitalijomis. — Daugelyje liaudies posakių minima nosis (kaišioti nosį kur nereikia; riesti nosį; parodyti nosį;). Pokštaujant liesas žmogus apibūdinamas kaip turintis „velnišką fizionomiją“: „Ilga nosis, aštrus smakras – gyvas šėtonas.“ Liesti savo paties nosį, matyt, aiškintina senosios jurisdikcijos papročiu: pirštais tvirtai laikant nusidėjėlio nosies galiuką, šis turėjo prisipažinti šmeižęs ir dar privalėjo pakartoti savo neteisingus kaltinimus (nuo XVII a. dažnai imituojamas gestas „save pažįstantis paukštis“). – Panaši į straublį lenkta nosis priskiriama Vidurio Amerikos majų ikonografijoje lietaus dievui Cakui, ji taip pat vaizduojama daugelyje senųjų šventyklų frizų kaukėse.