Nojus

Biblijos pasakojime apie pasaulinį tvaną — antrasis po Adomo žmonijos protėvis; šumerų-babiloniečių mitų dantiraščių tekstuose tai yra Ziusudras arba Utnapištimas, kuriuos karalius Gilgamešas sutiko Dilmuno saloje.
Biblinis arkos statytojas (šalia įtėvio Juozapo) laikomas dailidžių globėju ir pirmuoju vynuogininku, mat pirmasis patyrė svaiginantį vyno poveikį. Jo atributai balandis su alyvmedžio šakele snape ir vaivorykštė – dieviškosios sandoros ženklas, žemę nuniokojus vandeniui. Nojaus, kuris apsvaigęs nuo vyno apsinuogino, išjuokimas buvo aiškinamas kaip tipologinis kenčiančio Išganytojo apsinuoginimo nujautimas („Jėzui pavogė jo drabužius“). Liaudies kalboje „Nojaus laikai“ reiškia „laikus prieš pasaulinį tvaną“ arba labai seniai.
Senojoje masonų literatūroje (1738) sąjungos broliai laikomi „Nojaus sūnumis“, arba „nojachidais“, dėl jų prisirišimo prie etinio-religinio Pagrindinio įstatymo, kuris žinomas kaip Dešimt Dievo įsakymų: pirmoji religija senesnė nei pati žydų tauta, pripažįstamas Dievo garbinimas, bet nesimeldžiama kitiems dievaičiams (stabai), mirties, santuokinės neištikimybės ir vagystės netoleravimas, teisingas gyvenimas ir draudimas valgyti „mėsos su jos gyvybe, su krauju joje“ (9, 4). Čia turimi galvoje Pradžios knygoje (9, 1-7) išsakyti papročių dėsniai.