Mozė

Svarbus integracinis judaizmo ir krikščionių Senojo Testamento asmuo, kuris ant Sinajaus kalno paskelbė Dešimt Dievo įsakymų (Dekalogas).
Penkios Mozės knygos (Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo) sudaro Penkiaknygę, hebrajiškai Tora (Įstatymas). Jos parašyto« ne vienos ir tos pačios rankos, bet kilo iš keturių ar penkių pagrindinių šaltinių: Jahvistinio, Elohistinio, Deuteronominio ir Kunigų. Kol pasiekė šiandieninį pavidalą, Penkiaknygė buvo ne kartą redaguojama. Joje pateikiama pirmoji Senojo Testamento kanonų dalis.
Mozė, be jokių abejonių, yra istorinė figūra; vardo kitmė egiptietiška ir reiškia „sūnus“ arba „vaikas“. Hebrajiškas aiškinimas, kad vardas reiškia „Ištrauktasis iš vandens“, yra neįtikinamas. Mozė gyveno pagal apytikslius chronologinius požymius apie 1450 pr. Kr.; „Egipto užtemimas prieš išeinant žydams iš Egipto siejamas su vulkano Thera (Santorino) išsiveržimu, kurio dulkių masės užtamsino saulę. Mozė suvienijo iš Egipto iškeliaujančių žydų tautą prie vieno dievo Jahovos („Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“, Išėjimo knyga 20, 3) ir tuo pačiu su teisės religija ir papročių įstatymu. Tačiau jis nebuvo (O.Schilling, cit. iš J.B.Bauer, 1967) „nei dvasininku kastos narys, nei karininkas, jis nepriklausė nei ekstazės apimtų žmonių ratui, nei galėjo remtis senaisiais didikais… (jis buvo) pranašas ir Dievo žmogus“, kuris prie „Meribos, kur izraeliečiai barėsi su Viešpačiu“ (Skaičių knyga 20′, 13), lengvabūdiškai prarado teisę įžengti į „Pažado Žemę“ ir mirė ant Nebo kalno; „bet jo kapo vietos niekas nežino iki šios dienos“ (Pakartoto Įstatymo knyga 34, 6). „Pagal Izraelio religijos sampratą, jo asmens negalima susieti su jokiu kultu. Bet gana anksti jis tapo legenda, jam suteikta senųjų rytiečių pasakų bei sakmių bruožų, kurie net jo vardu pavadintose knygose užgožia jo gyvenimo vaizdavimą“ (Bertholet, 1985). „Sunku įsivaizduoti ką nors įspūdingesnio, galingesnio ir žmogaus jėgas viršijantį įvykį“ (O. Schilling, min. veik.) už pagrindinę nepaprastai įtaigią (Išėjimo knyga 3, prie Horebo kalno) religinę sceną prie degančio krūmo.