Mandragora

Mandragora, bot. Mandragora officinarum – augalas, turintis didžiulę simbolinę reikšmę. Jos išsikerojusios šaknys (ypač apdorotos) primena žmogaus figūrą, ir iki naujųjų amžių ji labai vertinta.
Pagal tradicinį signatūrų mokymą (kai išoriniai požymiai nurodo gydomosios galios pobūdį) ji priklauso dieviškajai „viso žmogaus“ monogramai ir vertinama kaip universali gydymo priemonė. Iš tikrųjų šiame nakties šešėlio augale yra daugybė nuodingųjų medžiagų (hiosciamino, atropino, skopolamino ir kt.), kurios gali sukelti haliucinacijas. Ji buvo svarbi raganų tepalų sudedamoji dalis, todėl tapo visų rūšių paslaptingųjų menų simboliu. Pasak padavimo, ji išdygdavo po kartuvėmis iš pakaruoklių spermos ir ją buvo galima išrauti iš žemės tik laikantis ypatingų atsargumo priemonių. Tikėta, kad raunama ji suklinka mirtinu, iki kaulų smegenų sukrečiančiu klyksmu, todėl ją išrauti gali tik šunys, kurie čia pat ir padvesia. Tokie pasakojimai turbūt turėjo dar labiau padidinti mandragoros šaknų vertę, kartu ir tikėjimą magišku poveikiu. Ją labai vertino ir kartu bijojo, kaip kad patvirtina gausybė sakmių ir padavimų. Antikoje ji buvo burtininkės Kirkės simbolis, žydai ją laikė vaistais nuo nevaisingumo. Bendrąja prasme simbolizavo jėgas, su kuriomis žmogus turėtų elgtis kuo atsargiausiai.