Mandala

Mandala (sanskritas) pirmiausia reiškia apskritimą, tačiau platesne prasme tai yra iš apskritimų ir iš jų sudaromų formų sukonstruota koncentracijos ir meditacijos priemonė indobudistinėje erdvėje, taip pat ir lamų valdomame Tibete.
Mandalos dažniausiai braižomos ir piešiamos tokios struktūros, bet buvo suformuotų ir architektoniškai, jos aiškiai matyti šventyklų įrengimo statybų planuose. Tikroji jų prasmė — išreikšti dvasinę pasaulio tvarką (kosmogramas), įvairiai sukonstruotą su ketveriopais orientavimosi elementais. Kaip ir taikinyje, orientuojamasi į centrą, t.y. į „psichinio regėjimo lauko susiaurėjimą“ (C.G.Jung) atsižvelgiant į kontempliacijos ir koncentracijos siekimą, nukreipiant dėmesį į dvasinį turinį ir intuityvų pažinimą, kuris turėtų įsišaknyti psichikoje sudvasinta forma. Pagal mokymo rūšį ir paskirtį centre vaizduojami įvairūs simboliai, indiškojoje tantros sistemoje deimantais papuoštas „perkūno pleištas“ kaip galutinis vyriškojo ir moteriškojo pirmapradžio principo susiliejimas yra dualinės sistemos sprendimas („Siva-Saktė“ Kundalini jogoje). Alcheminiai simbolių vaizdai neretai turi mandalos pobūdį, netgi ten, kur būtų sunku įžvelgti ryšį su azijietiškais pavyzdžiais. Šia prasme bendrojoje psichologijoje, kaip ir C.G.Jungo veikaluose, mandalos simbolika suvokiama kaip žmonijai įgimtas „archetipas“ (pirminės antspaudo formos), kuris gali spontaniškai pasireikšti net ir neturintiems išankstinio pasirengimo žmonėms siekiant dvasinio brandumo (pvz., sapnuose, vizijose arba piešiant įvairias figūras). Ji simbolizuoja susikaupimą ir dvasingumą po chaoso, siekiant išreikšti dvasinio būtybės branduolio bei vidinio susitaikymo ir visumos idėją. Kaip meditacijos priemonė tikrąja prasme mandalos paveikslėliai vadinami indišku žodžiu jantra.