Majai ir astronomija

Senovinės astronominės observatorijos

Majų astronomai stebėjo dangaus šviesulius iš akmeninių observatorijų, kurios buvo pastatytos daugumoje miestų – Tikaloje, kopane, Palenkėje, Čičen Icoje… Tarp jų itin išsiskiria savo dydžiu Karakolis – observatorija Čičen Icos mieste.

Išvertus iš ispanų kalbos, “Karakol” reikštų “sraigės kriauklę”. Šį grandiozinį statinį sudaro didelis apvalus bikštas, stovintis ant dvipakopės stačiakampės platformos. Majų specialisto Eriko Tompsono žodžiais, bokštas primena “dviaukštį vestuvinį tortą, pastatytą ant dėžutės, kurioje jį atnešė”.

Spiraliniai laiptai bokšto viduje veda į viršutines patalpas, iš kur stebimas dangus. Kvadratiniai langai žvelgia į Saulės tekėjimo ir leidimosi taškus pavasarinio ir rudeninio lygiadienio momentais.

Stulbinantis astronominių skaičiavimų tikslumas

Majų astronominiai apskaičiavimai išsiskiria neįtikėtinu tikslumu. Tirdami senojo Kopano miesto griuvėsiuis, archeologai aptiko dvi akmenines stelas. Jos buvo pastatytos viena priešais kitą ant kalvų, kurios buvo Kopano slėnio rytuose ir vakaruose, viršūnių.

Žvelgiant nuo vienos stelos, galima nustatyti, kad saulė užeina ant antrosios tik dukart per metus: balandžio 12 ir rugsėjo 7. pirmoji data – pati sausojo sezono pabaiga. Todėl, kai balandžio 12-osios vakare saulė nusileisdavo tiesiai ant stelos, per visą slėnį išsisklaidydavo žygūnai, skelbiantys žemdirbiams, kad dievai įsakė kitą rytą pradėti laukų išdeginimą.

Kai majų miestai buvo išvalyti nuo džiunglių, archeologai atkreipė dėmesį į tai, kad pastatų išsidėstymas majams turėjo labai didelę reikšmę. Neretai svarbios šventyklų dalys (pvz. Stogų “žirgeliai”) buvo orientuoti tokiu būdu, kad jų padėtis reikštų vienų ar kitų šviesulių patekėjimą, kulminaciją ir nusileidimą.

Kitas pavyzdys – Kukulkano piramidė Čičen Icos mieste. Tai gigantiškas akmeninis kalendorius turintis sukrečiantį efektą pavasarinės ir rudeninės saulėgrįžos dienomis. Tokių astronomija pagrįsatų pastatų neįmanoma suskaičiuoti majų žemėje.

Majų astronomai tarnauja žemdirbystei

Majams astronomija nebuvo abstraktus mokslas. Tropikų sąlygomis, kur gamta griežtai atskyrė metų laikus, o dienos ir nakties ilgumas beveik nesikeičia, astronomija tarnavo praktiškiems tikslams. Žyniai astronomai nurodydavo kada pradėti vienus ar kitus žemės ūkio darbus. Griežtai nustatytomis dienomis tankiame tropiniame miške majai kirto medžius, o jiems išdžiūvus – degino. Paskuisusidariusius laukus apsėdavo kukurūzais. Viską padaryti reikėjo pačioje sausojo periodo, kuris tęsėsi 5-6 mėnesius, pabaigoje. Kelių dienų klaida galėjo tapti lemtinga visam darbų ciklui.

Kompiuterinis majų kalendoriaus tikslumas

Majų metai prasidėdavo gruodžio 23, t.y. žiemos lygiadienio dieną ir buvo padalinti į 18 mėnesių po 20 dienų. Pirmasis mėnuo vadinosi Jaš-kin – “nauja, jauna saulė” – po lygiadienio saulė tarsi iš naujo gimdavo.

Kitų mėnesių pavadinimai pakankamai aiškiai nurodydavo tuos žemės ūkio darbus, kuriuos reikėjo atlikti. Pavyzdžiui:

Mol – “surinkimas” – tikriausiai, derliaus surinkimas.
Muan – “debesuotas” – prasideda lietaus sezonas.
Kech – “elnias” – medžioklės sezono pradžia.
Soc – “šikšnosparnis” – žiema, ir t.t.

Majų kalendorius, nežiūrint į jo senumą, yra stebėtinai tikslus. Pagal šiuolaikinius apskaičiavimus saulėsmetų trukmė yra 365,2422 dienos, kai tuo tarpu majai ant savo piramidžių viršūnių suskaičiavo 365,2420 dienos. Skirtumas – dvi dešimtūkstantosios. Ir tai apskaičiuota prieš tūkstančius metų iki kitiems astronomams, turintiems šiuolaikiškus prietaisus, gavus panašų rezultatą.

Tokio tikslaus kalendoriaus sudarymui, mokslininkųmanymu, reikėjo stebėti ir fiksuoti planetų judėjimą mažiausiai 10 000 metų. Ar galėjo taip ilgai egzistuoti civilizacija? O gal majų žyniai paveldėjo kitos aukštos civilizacijos, kuri nepaliko po savęs jokių pėdsakų, žinias? Atsakymų į šiuos klausimus nėra.

Penktosios Saulės vaikai

Majai buvo ne tik astronomai, bet ir astrologai. Visi dangaus kūnai, keliaujantys žvaigždžių fone, turėjo, jų manymu, daryti poveikį žmonių likimui. Ir pirmiausia – Saulė.

Panašiai kaip kitos Centrinės Amerikos tautos, majai manė, kad Visata egzistuoja didžiaisiais ciklais. Žyniai teigė, kad nuo žmonių sutvėrimo momento praėjo jau keturi tokie ciklai, arba “Saulės”. Dabar žmonija gyvena Penktosios Saulės epochoje.

Meksikos Antropologijos muziejuje saugomas žymusis actekų kalendorinis “Saulės akmuo” – didžiulis bazalto monolitas, kurio skersmuo – 3,5 m, o svoris – 24,5 tonos. Anksčiau jis buvo spalvotas. Jis atspindi senovės žmonių požiūrį į tolimą praeitį. Akmens centre pavaizduotas Tonatiju Maja – dabartinės epochos Saulės dievas. Šalimais išdėstyti praėjusių 4 epochų simboliai.

Saulės akmuo simbolių kalba pasakoja mums, kad kiekviena epocha turėjo savo dievą, kad per keturias praeitas epochas pasikeitė keturios žmonių rasės, prieš atsirandant mūsiškei. Visos ankstesnės kultūros žuvo didžių kataklizmų metu ir tik nedaugelis žmonių liko gyvi ir papasakojo ainiams, kas atsitiko.

Pirmoji Saulė truko 4008 metus ir buvo sugriauta žemės drebėjimo ir suėsta jaguaro.

Antroji Saulė truko 4010 metų ir buvo sunaikinta vėjo ir aršių ciklonų.

Trečioji Saulė truko 4081 metus ir buvo sunaikinta ugninio lietaus, pasipylusio iš didžiulių vulkanų kraterių.

Ketvirtoji Saulė truko 5026 metus ir krito nuo vandens, užliejusio viską aplinkui gigantiško potvynio metu.

Paskui užgimė Penktoji Saulė, kuri šviečia mums ir šiandien. Ji žinoma kaip “Judesio Saulė”, kadangi, kaip įsivaizduoja indėnai, šią epocha įvyks Žemės judėjimas, nuo kurio viskas žus.

Analizuojant mitus apie keturių Saulių žūtis, mokslininkai atranda tiesiogines analogijas su kai kuriomis gamtinėmis katastrofomis. Kada gi, tokiu atveju, reikia laukti didžiųjų Žemės judesių, kurie sunaikins Penktąją Saulę?

Žynių manymų, tai įvyks greitai, kadangi Penktoji Saulė jau labai sena ir artėja prie savo ciklo pabaigos.