Lotosas

Lotosas, gėlė, kuri Viduržemio jūros pietryčiuose bei Azijoje yra tokia pat reikšminga kaip Europoje rožė ir lelija.
Šiuo vardu vadinamos įvairios augalų rūšys; Egipte tai baltasis (Nymphaea lotus) ir mėlynasis lotosas (Nymphaea cerulea), Indijoje — baltai ir rausvai žydintis vandens augalas (Nelumbium nelumbo ir Nelumbium nucifera), taip pat baltai žydinti vandens lelija Centrinėje Amerikoje Nymphea ampla (majų: naab arba niete hä) kai kuriose knygose irgi vadinama lotosu. – Senovės Egipte lotoso žiedas minimas pasaulio sukūrimo mite’, jis atsirado iš pirmykščio dumblo, o dieviškasis pasaulio kūrėjas iškilo „kaip gražus berniukas“ iš jo taurelės. Saulei tekant išsiskleidžiantys, o vakare užsivedantys žiedai buvo siejami su saulės dievu ir šviesos atsiradimu iš mitinių pirmapradžių laikų purvo. Tėbuose daugelyje laidojimo vietų dažnas sienų tapybos motyvas lotosų tvenkiniai, kuriuose palaidotasis plaukioja surištų nendrių valtyje. „Lotoso formos kolonos“ – egiptiečių architektūros detalė; lotoso žiedų vainikai buvo dedami mirusiesiems į kapą. Papiruso ir lotoso derinys simbolizuoja dviejų imperijos dalių vienybę. Daug labiau nei baltojo buvo vertinami saldžiai kvepiantys mėlynojo lotoso žiedai. Jie buvo Nefertumo, jaunojo Memfio dievo, „gardžiųjų kvapų viešpaties“, atributai ir vadinti „gražiaisiais“ (nennufer, iš čia pranc. nenuphar, vandens lelija).
Indiškasis lotoso žiedas yra svarbiausias šio regiono simbolis dvasingumui ir menui apibūdinti. Deivė Padma, žinoma dar iki indoeuropiečių epochos, siejama su vandens bei vaisingumo sąvokomis; arijų laikais ji buvo siejama su Višnaus žmona Lakšmi ir Brahma: induistinėje mitologijoje pasaulio kūrėjas Brahma gimė iš lotoso žiedo, išaugusio iš miegančio ant vandens Višnaus bambos. Budizme lotosui skiriama dar daugiau dėmesio. Gautama Buda turi „lotoso akis, lotoso pėdas ir lotoso šlaunis“. Mokytojas (guru), atnešęs į Tibetą budizmą (VIII a.), vadinamas Padmasambhavu (gimusiu iš lotoso). Vienas iš bodhisatvos Avalokitešvaro apsireiškimo pavidalų vadinamas Padmapanus — tas, kuris „laiko rankose lotosą“. Žiedas čia simbolizuoja atjautą. Kitoje atavaroje jis vadinamas Padmanartešvaru – „šokio dievas su lotosu“ ir laiko raudoną lotoso žiedą. Jis yra ir didysis pažinimo, vedančio iš atgimimų į nirvaną, simbolis. Tibetiečių maldos formulė „Om mani padme hum“ verčiama „Om, brangenybe lotose, amen“. Tantrizme aiškinama, kad ji veikia „psichoanalitiškai“ ir yra susijusi su dvasiškai suvokiamu seksualiniu moteriškojo žiedo susijungimu su vyriškąja energija. Jogos sistemose aukščiausias dvasios suvokimas lyginamas su kūnu kylančiomis energijos srovėmis, kol pražysta lotoso žiedai ant viršugalvio. Taip pat, kaip ir taoizme, „auksiniai žiedai“ čia prilyginami aukščiausiajam lotosui.
Lotoso simbolika siejama su budizmu ir Kinijoje. Lotoso šaknys keroja dumble, bet jis išauga kvapnus, švarus, be šakelių, išskleidžia tuščią žiedą ir žvelgia aukštyn. Tai yra tyrų siekių įvaizdis, kaip ir brangenybės tiek budizme, tiek taoizme yra „nemirtingųjų“ Hohsienku atributas. Anksčiau skiemuo „ho“ (lotosas) vyriškuose varduose reikšdavo priklausomybę budizmo mokymui. Mėlynas lotoso žiedas (ch’ing) siejamas su bendravarde sąvoka „švara“. Kitas lotoso pavadinimas „lien“ skamba kaip žodžiai „surišti, susieti“ ir „kuklumas“; tai vėl davė paskatą atsirasti painiems laimės linkėjimams. Pvz., berniukas su lotoso žiedu reiškia linkėjimą „o kad tu visados mėgautumeis pertekliumi“. Kinų paprotys kilmingoms moterims suspausti kojų pėdas vadinosi „išlenktas lotosas“. Manyta, kad tai suteikia grakščią eiseną ir gebėjimą dailiai šokti. Šitas šiurpus paprotys oficialiai buvo uždraustas tik XIX a. pabaigoje. Tradicija atsirado 4-o mėnesio 8-ąją dieną, kuri buvo laikoma Fo (Budos) gimimo diena, „kai pražysta lotosas“. – Pas Jukatano majus augo panaši į lotosą baltoji vandens lelija, „vandens gėlė“, dažnai reljefiškai piešta ant molinių indų. Galimas daiktas, kad ją įmaišydavo į narkotinius gėrimus, pvz., į su lonchokarpuso žieve sutaisytą „Balchė“ midų, kurį gerdamas šventikas pasiekdavo ekstazės būseną.