Liūtas, kaip ir erelis, viešpatavimą simbolizuojantis gyvūnas, dažnas heraldikoje, o pasakose vadinamas „žvėrių karaliumi“.
Astrologijoje kaip Zodiako ženklas priklauso Saulės planetai, o jo simbolika susijusi su saule veikiausiai dėl žvėries jėgos, aukso rusvumo kailio ir į saulės spindulius panašių patino karčių. Apie liūtą, kaip ir apie erelį, sakoma, kad jis galįs žiūrėti į saulę nemirksėdamas. Vyriškoji liūto signatūra leidžia jį parodyti kaip kontrastą didžiosioms deivėms (Kibelė, Artemidė, Fortūna — tačiau moteriškos giminės kaip liūtė). Egipte liūtė simbolizavo karo deivę Sechmetą, tuo tarpu liūtas su saulės skrituliu ant galvos reprezentavo dievą Ra. Ankstyvuoju periodu ir dangų įkūnijo kas vakarą saulę praryjantis liūtas, kol jo simbolį pakeitė dangaus deivė Nut, vaizduojama karvės pavidalu.
Antikoje mitologinių laikų dievai ir herojai, pvz., Heraklis, neretai yra liūtų nugalėtojai, taip įkūnijama žmogaus dvasios pergalė prieš gyvuliškąją prigimtį. — Krikščioniškojoje simbolikoje liūto įvaizdis dviprasmis, viena vertus, tai Judo giminės stiprybės simbolis, o kita vertus – tai priešininką ryjanti būtybė, nuo kurios gali apsaugoti tik pats Dievas („Danielius liūtų duobėje“). Ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“ apie liūtą sakoma, kad jis žengdamas ištrina savo pėdsakus uodega („Kaip ir Kristus, mano Išganytojas, nugalėtojas iš Judo giminės… pasiųstas nematomo tėvo ištrina savo dvasinius pėdsakus, t.y. savo dieviškumą“); kad liūtas miegąs atviromis akimis savo urve („Taip ilsisi mano Dievo kūnas ant kryžiaus, tačiau jo dieviškumas budi Dievo Tėvo dešinėje“). Pagaliau pasakojama apie stebuklingas liūto gimimo aplinkybes: „Kai liūtė pagimdo jauniklį, tai jis gimsta negyvas, ir ji budi prie lavono tol, kol trečią dieną ateina tėvas ir papučia jam į veidą… (liūtė) ištupi prie jo tris pilnas dienas ir žiūri į jį (jauniklį). Jeigu ji pažiūri į šalį, tada jis neatgyja.“ Vyriškos giminės liūtas jį pažadina, papūsdamas jam į nosies šnerves gyvybės kvapą. „Taip žiūrėjo netikintys pagonys tris dienas gedėdami prie karsto ir matydami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą ir buvo atgaivinti (dvasiškai)… Kai atėjo vyriškos giminės liūtas, t.y. gyvas žodis, ji (Šventoji Dvasia) papūtė į juos ir juos atgaivino.“ Egzistuoja ir negatyvus aiškinimas: žmogus turi pasilikti prie Dievo, kad nepasiduotų liūto, t.y. velnio, pagundai, „Nes anas, nors ir nesirodo žmogui, bet ieško pagundomis tų, kuriuos suryja kaip liūtas…“ Alchemijoje liūtas kai kada simbolizuoja sierą, pirminę medžiagą, o kitur „rudasis liūtas“ — „išminties akmens“ simbolis. Žaliasis liūtas vaizduoja tirpiklį, turintį didžiulę ardymo galią. – Liūtas dažniausiai vaizduoja kraštutinumus — teigiama prasme yra herojiško žmogaus pavyzdys, o neigiama — velnių pasaulio simbolis (Pirmasis Petro laiškas 5, 8). Kristus dažnai apibūdinamas kaip žvėrių personifikacijų, pvz., liūto, drakono ar basilisko, nugalėtojas. Būdingas pavyzdys Senajame Testamente yra Samsonas, perplėšiantis liūtą.
Rytų Azijoje apie liūtus buvo žinoma tik iš legendų, o liūto pavadinimas (shih) kilo iš persiškojo „sir“. Paveiksluose ir skulptūrose vaizduoti liūtai mažai panašūs į tikrus. Du stilizuoti liūtai vaizduoja vartus saugančias figūras, kurios budi prie įėjimo į šventąją teritoriją. Dešinysis yra patinas, po jo letena kamuolys arba perlas, kairysis (patelė) yra jauniklis. Švenčiant 1-o mėnulio mėnesio 15-ąją dieną, užsidėjus liūto kaukę su auksinėmis akimis ir sidabriniais dantimis šokamas liūto šokis — „liūtą“ numaldyti galima tik nedidelėmis aukso aukomis. Ant liūtų jojantys vyrai yra dieviškosios galios simboliai. – Japonijoje liūtas (liūtšunis) dar labiau nutolo nuo savo natūralios išvaizdos, jis vadinamas „Budos šunimi“ (Karašiši) ir saugo įėjimą į šventyklą.
Europiečių heraldikoje greta erelio liūtas herbuose neretai būna gyvūnas, dažniausiai stačias ant užpakalinių kojų (kopiantis) arba „pilnas įtūžio“ (pražiotais nasrais, pašiauštais karčiais, iškištu liežuviu ir pakeltomis priekinėmis letenomis), kūnas labai grakštus, apaugęs gaurais, dažniausiai rudos ar auksinės spalvos, nagai ir liežuvis nuspalvinti kitaip. Kadangi „žvėrių karalius“ liūtas įkūnydavo kario dorybes bei valdžią, jau viduramžiais jis dažnai buvo pasirenkamas herbui, tačiau ilgainiui simbolio turinys sumenko, jis nebeteko galios išreikšti herbo savininko ypatingos svarbos ar jo įsipareigojimų.
Astrologinėje simbolikoje „ugnies ženklas“ liūtas priskiriamas saulei ir auksui. Jis yra gimusiųjų tarp liepos 23 ir rugpjūčio 23 dienos „karališkasis“ ženklas. Liūto ženklo žmonėms priskiriamos tokios savybės kaip polinkis į prabangą ir turtus, tuščiagarbiškumas, polinkis į viešpatavimą ir tironiją, tačiau kartu jiems būdingas ir natūralus autoritetas bei didžiadvasiškumas. Populiariojoje astrologijoje šie charakterio bruožai akivaizdžiai susiję su penktojo Zodiako ženklo simbolika.
Psichologijos mokslas apie simbolius patvirtina ir kitus teiginius bei laiko liūtą galinga, bet nepriklausoma suvaldytos energijos būtybe, be didelių pastangų išlaikančia rimtį, nesulaikomą puolant ir nuoseklią kovoje. Jei jis, kaip kad teigia Ernstas Aepplis, sapne „pakelia savo vyriškai galingą žvėrišką galvą, tai sapnuojantįjį taip sujaudina instinktai, taip sužavi didžiulė ir pavojinga jėga, kad net ir nenumanydamas to simbolio reikšmės supranta, jog jame glūdinti galinga pašėlusi energija siekia išsiveržti į naują patikimesnių instinktų asmenybę“.