Lingas

Lingas (Lingä), senovės indų ikonografijoje simbolizuoja abstrahuotą vyriškąjį lyties organą (falą) kaip kūrybingumo prado idealą, kurį įkūnija dievas Šiva, visko, kas gyva, viešpats.
Šis falo vaizdavimas kilęs iš priešistorinio vaisingumo kulto, tačiau skulptūrose beveik visuomet vaizduojamas visiškai nutolęs nuo natūros kaip suapvalintas kolonos strampas, primenantis Viduržemio jūros omfalą. Su šiuo įvaizdžiu galima susieti ir pasaulio ašies simbolį. — Dualinės sistemos, kuri sujungia lytis į vieną didesnį vienetą, koncepcijos prasme lingas Šivos kulte dažnai siejamas su jonės simboliu, t.y. suapvalinta akmeninė kolona, kurios pagrindą juosia akmeninis žiedas, — sąveikos tarp pirminių vyriškųjų ir moteriškųjų elementų simbolis, kuriuo remiasi visas gyvenimas. Lingaitų Šivos sekta Pietų Indijoje, įkurta XI a., garbina kūrybinį lingą ir nešioja jį dėžutėje kaip amuletą; priešingai nei įsivaizduoja europiečiai, jis šlovinamas kaip „nepaprastai moralus“. — Lingo kolonos neretai vaizduojamos su apsivijusia Kundalini gyvate — vitalinės jėgos simboliu. Tai dvasine disciplina pasiekto aukštesnio pažinimo alegorija, idėjos ir materijos susijungimo simbolis. Ezoteriniai mokymai panašią prasmę suteikia kaducėjui – Hermio (Merkurijaus) lazdai su apsivijusia gyvate. Indijoje dar ir dabar garbinamas dievo Šivos mahalingas. Jį Kašmyro kalnų Armanato oloje lanko nesuskaičiuojama gausybė piligrimų. Sako, kad kadaise čia sušvitęs ugnies stulpas, kuriam prasiskyrus pasirodė Šivos atvaizdas. Pačioje oloje yra falo pavidalą primenančių stalagmitų. – Kaip liudija istoriniai viduramžių Khmerų imperijos (Kambodža) dokumentai, hinduistinėje Angkoro epochoje šventasis Šivos lingas stovėdavo centre tų statinių, kurie išreiškė sampratą apie kvadratinę pasaulio struktūrą.