Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Lapė

Daugelyje liaudies tradicijų lapė („Reinekis“) simbolizuoja suktą gudrumą ir klastą. Jos rausvas kailis primena ugnį. Dėl to ji (kaip lūšis ir net vovere) priskiriama velnio palydai.
Senovės Romoje ji buvo laikoma ugnies demonu. Cereros šventės metu, norėdami apsaugoti pasėlius nuo gaisrų, po laukus žmonės vaikydavo lapes su prie uodegos pririštu deglu. Kad apsisaugotų nuo burtų, prie durų prikaldavo lapės krauju apteptą jūros žvaigždę. Buvo manoma (kaip ir Kinijoje), kad lapės yra labai gašlūs žvėrys. Dėl to sutrinta lapino mašnelė buvo įberiama į vyną (meilės gėrimas), o jos uodega nešiota rankovėje lytiniam potraukiui sužadinti. Germanams lapė buvo linkusio krėsti pokštus dievo Lokio simbolis (šį vaidmenį pas Siaurės Amerikos indėnus atlieka kojotas). Lapės kaip erotikos ir suvedžiojimo meno simboliai svarbūs Rytų Azijoje. Senovės Kinijoje buvo paplitusi nuomonė, kad lapės (hu-li) neva gyvenančios tūkstantį metų, o po to, įgavusios devynias uodegas, įgyja ypatingų sugebėjimų gašliai suvedžioti. Ant lapių joja vaiduokliai, moterys lapės niekuomet nekeičia drabužių, bet šie visuomet būna švarūs. Jos turi nepaprastų galių suvedžioti ir savo erotiniu reiklumu gali atimti gyvastį iš jas įsimylėjusių vyrų.
Senovės Japonijoje lapių dvasios, galinčios pavirsti žmonėmis, buvo vadinamos kokiteno. Savo gudrybėmis jos neva sugeba sudrumsti žmonėms protą, paklaidinti ir pražudyti. Japonų padavimuose jos atlieka raganų vaidmenį (pastarosios gali pasirodyti ir kitais pavidalais). Patariama jas sudeginti, o pelenus suberti į upę. Tačiau lapė neatlieka vien tik negatyvų vaidmenį. Ant baltosios lapės joja ryžių dievas Inaris ir šalia jo šventovių vartų tori stovi lapių figūros iš medžio ar akmens. Nasruose jos laiko šventuosius rašto ritinius arba dangaus raktą. Lapės uodega dažnai nešiojama kaip laimę simbolizuojantis papuošalas.
Beje, negatyvios lapės simbolinės reikšmės dažnesnės. Diūrerio paveiksle „Marija tarp žvėrių“ pavaizduota pririšta lapė, matyt, turint omeny jos „velniškumą“. Kartais lapė būna ir šventųjų atributas, kaip antai šv. Bonifaco iršv. Zenu (Genou), nors bibline prasme ji įkūnija klastą ir pyktį. Senas posakis apie lapę, pamokslaujančią žąsims, reiškia klastingą savanaudiškumą. Austrijoje „lapė“ reiškė tą patį, kaip ir „ velnias“ („kad tave lapė pagriebtų“), o Aukštutinėje Silezijoje, artėjant audrai, buvo sakoma: „lapė veda“. Negatyvus „gudruolės lapės“ įvaizdis randamas ir viduramžių knygose apie žvėris, jose sakoma, kad tai linkęs apgauti ir klastingas žvėris. „Jei ji alkana ir nieko neranda paėsti, įsirausią į rausvos spalvos žemę, kad atrodytų kaip kraujo dėmės, apsiverčia ir užgniaužia kvapą. Paukščiai mato, kaip ji guli tarsi kraujuje iškišusi liežuvį, ir mano, kad ji negyva. Jie nutupia, tada lapė gali juos sučiupti ir suėsti. Taip elgiasi ir velnias: gyvųjų akivaizdoje jis apsimeta mirusiu, kol jie patenka į jo nasrus, tada juos ir praryja“ (Unterkircher). „Lapė heraldiniuose skyduose arba herbuose reiškia suktą gudrybę“ (Böckler, 1688).

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.