Kvailys

Kvailys, daugelio pasakų bei sakmių personažas, siejamas su rūmų juokdariu (angl. „jokers“) senovės valdovų rūmuose. Jis turėjo „kvailio laisvę“, todėl nebaudžiamas galėjo sakyti teisybę, pridengęs ją pokšto, satyros ar piktos išdaigos kauke.
Rūmų juokdariai dėvėjo groteskiškus margų spalvų rūbus kaip jaunasis Parsifalis, turėjo kvailio skeptrą, o ant galvos mūvėjo varpeliais puoštą juokdario kepurėlę; naujaisiais laikais tai imta mėgdžioti karnavalo kostiumuose. Liaudies pasakojimų personažas (Eulenšpygelis) linksmuolis kvailys išpopuliarėjo XVI a., o jo išdaigos tapo priežodžiais. „Durnium“ vadinama didžiosios arkanos „O korta“ Taro žaidime vaizduoja nudriskusį keliautoją, kurį puola mažas šuniūkštis. Simbolis aiškinamas taip: nepatyręs „visiškas kvailys“ keliauja ieškoti išminties; tai reiškia paprastumą ir spontaniškumą. — Pasak vienos E. bin Goriono papasakotos žydų legendos, išmintingas žmogus pateko vargan, nes domėjosi tik savo knygomis ir nutolo nuo kasdienio gyvenimo. Jis neteko proto, elgėsi kaip kvailys ir buvo priimtas dirbti pas vieną karalių išdaigininku. Tačiau kai jis ėmė atgauti protą ir savo ponui atskleidė jo ribotumą, buvo nubaustas ir išvytas. Tada jis suprato, ką reiškia Biblijos žodžiai — „Maža kvailystė nusveria išmintį ir pagarbą“ (Koheleto knyga 10,1). Viduramžiais psichinius ligonius vadino „kvailiais“, jie privalėjo dėvėti specialius drabužius, kvailio durtinį ir kvailio kepurę su varpeliais. Tada jie galėdavo mėgautis kvailio laisve, o už padarytus nuostolius neturėdavo atsakyti, kaip sakoma „kvailys privalo turėti ženklelį“. Posakis „ką nors tampyti už kvailio virvelės“ kilo iš kitados buvusio įpročio surišti psichinius ligonius, linkusius į siautulingus priepuolius. Šiurkštus posakis „pokštininkas – psichinis ligonis“ vartojamas net ir šiais laikais. — Pasakymas „juokdarys“ (Possenreißer) vietoj „pokštininkas“ laikytinas vediniu iš „bosse“ arba „posse“ (kalbos vingrumas, meninio paminklo papuošimas, groteskiška figūra) ir „reißen“ (piešti). Iš čia taip pat atsirado ir „possierlich“ (XVI a. „juokingas, komiškas“).