Krosnis

Suteikiant simbolinę prasmę, dažniausiai tai lydymo ar kepimo krosnis. Senajame Testamente minima lydymo krosnis, negalinti išlaikyti geležies, – išbandymų ir vargų alegorija.
Šiaurės platumose ji turi kitą prasmę, kadangi tampa šilumą teikiančiu gyvenamosios patalpos centru, apie kurį šaltu metų laiku sukasi visas namų gyvenimas, krosnyje anksčiau būdavo verdamas ir valgis. Viena vertus, ji yra ugnies, taigi gyvybinės energijos vieta, paslaugiai tarnaujanti žmogui, kita vertus, nekūrenama ji gali tapti ir tuščia forma bei motinos simboliu pagal C.G.Jungo traktuotę. Pasakose (pvz., brolių Grimmų „Žąsiaganė“) krosniai išsipasakojama tai, ko šiaip jau niekas kitas neturėtų girdėti. — Kepimo krosnį, kurioje Jonukas ir Grytutė sudegina raganą, pirmiausia reikia suvokti kaip laužą, ant kurio iš tikrųjų turėjo būti deginamos raganos, taip pat ir Orleano mergelė, kad iš jų kūnų neliktų nė pėdsako (pelenus dažniausiai išbarstydavo upėse). Ugniai pasipriešinti galėjo tik Dievo išrinktieji: Danielio knygoje rašoma, kaip trys jaunuoliai Sadrachas, Mešachas ir Abed-Negas, atsisakę garbinti „šešiasdešimties uolekčių aukštumo“ aukso statulą (stabai), karaliaus Nebukadnezaro buvo įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį; tačiau Viešpaties angelas „išstūmė plieskiančią ugnį iš krosnies ir padarė krosnies vidų, tarsi jame būtų pūtęs vėsa dvelkiantis vėjelis. Ugnis jų visai nelietė, — neužgavo ir net jų nevargino“.