Kregždė

Antikinėje simbolikoje neskiriamos naminės, rudagurklės, urvinės kregždės ir čiurliai, gr. chelidon, lot. hirundo. Pasak padavimo, jos kasmet skrenda į pietus, kur numetusios plunksnas peržiemoja uolose (Aristotelis, Plinijus).
Senovės graikų dainose jos garbintos kaip pavasario pranašai, jų čirškėjimas lygintas su barbarų kalba. Jaunos kregždės skrandyje rastas rausvas akmenukas chelidonius turėjęs magiškų galių. Kregždžių lipdyti lizdai prie namų ne visuomet laikyti teigiamu dalyku, kaip tvirtina šiandieninė liaudies išmintis, o vertinti ir kaip nepalankus ženklas. Plutarchas (46-120) mini egiptiečių mitą apie deivę Izidę, pavirtusią kregžde. Posakis „viena kregždė dar ne pavasaris“ minimas jau Aristotelio ir Aristofano. Dažnai kregždė (kaip ir balandis) laikoma meilės deivės Afroditės atributu. Kas suvalgydavęs perinčios kregždės pelenus, tapdavęs nesugundomu jokios moters, o kregždės kraujas, kaip ir ekskrementai, skatindavę augti vešlius plaukus. Viduramžiais kregždę, kaip ir gervę, dėl jų kasmetinio sugrįžimo laikė prisikėlimo ir pavasario simboliu. Pasakėčioje sakoma, kad kregždės savo jaunikliams suteikiančios akių šviesą išspaustomis ugniažolės (chelidonium — kregždžiažolė) sultimis, tai laikyta akių atvėrimo mirusiesiems per Paskutinį teismą simboliu.
Kinijoje, kaip ir Europoje, kregždė (jen) simbolizavo pavasarį, manyta, kad ji žiemojanti kriauklės viduje jūroje. Kregždės lizdas prie namo reiškia vaikų palaimą, laimę, sėkmę ir laimingą santuoką. Kregždė dar laikyta vyresniojo ir jaunesniojo brolio ryšio simboliu. Iš jūros dumblių nukrėsti Indijos kregždžių lizdai dar ir šiandien vertinami kaip potenciją stiprinantis maistas. — Gausybė teigiamų kregždės ypatybių minima viduramžių bestiariumuose. Jos balsas prilyginamas atgailaujančiai sielai, kuri skelbia kad jau pasirengusi atgailauti. „Kregždė maitinasi ne tupėdama, o skrisdama – taip ir žmogus turi ieškoti to, kas dangiška, atsitolinęs nuo to, kas žemiška. Kai gresia žiema, šaltis, kregždė skrenda per jūras — taip ir žmogus turi pabėgti nuo pasaulio kartėlio bei šalčio ir meilės šilumoje laukti, kad iš jo dvasios atsitolintų pagundos šaltis“ (Unterkircher).