Kopėčios

Krikščioniškuose kraštuose simbolizuoja ryšį tarp dangaus ir žemės arba galimybę pasiekti dangų. Ypač garsus Jokūbo (Pradžios knyga 28, 12 ir toliau) sapnas; jis regi laiptus, kuriais Dievo angelai laipioja aukštyn ir žemyn: tai yra gyvo ryšio tarp Dievo ir žmogaus išraiška.
Naiviai vaizduojami ir kiti keliai į dangų pasitelkiant kopėčių įvaizdį; pvz., Kristaus Dangun Žengimas, pranašo Elijo (paprastai vaizduojamo ugniniame vežime) arba apibendrinta prasme švarios sielos kopimas į dangų. Dorybių kopėčios su septyniais skersiniais — tai abstraktus simbolis, vartojamas alegorijose: kankinystė kaip laiptai į dangų; asketiškumas, kartu tai ir pirmoji pakopa — nuodėmių drakonas, kurį reikia sutrypti kojomis. Bizantijoje Marija laikoma ryšiu (kopėčiomis) su dangumi, taip Dievas nusileidžia pas žmones ir vėl pakyla į dangų. Nebažnytinėje sferoje filosofija vaizduojama su kopėčiomis ant krūtinės, personifikuodama vieną iš „laisvųjų menų“. Panašiai kaip ir grandinė, šis simbolis vaizdavo ryšį su aukštesniąja sfera (aukštai / žemai).
Masonų simbolikoje škotiškojo ritualo „mistinės kopėčios“ su dukart po septynis skersinius simbolizuoja XXX laipsnį. Jų skersiniai, viena vertus, reiškia teisingumą, gerumą, nusižeminimą, ištikimybę, darbą, pareigos supratimą, kilnumą (su protingu įžvalgumu), kita vertus, viduramžių „laisvųjų menų“ erudiciją: gramatiką, retoriką, logiką, aritmetiką, geometriją, muziką, astronomiją (su galimais variantais).
Kopėčių su septyniais skersiniais (planetos) simbolika jau buvo žinoma Mitros misterijose ir tikriausiai atliko tam tikrą vaidmenį Orfėjo kulto ritualuose. Samaniškus sielos transo skrydžius ne europinėse kultūrose taip pat simbolizuoja kilimas bei leidimasis kopėčiomis. Senųjų egiptiečių posakis „asken pet“ įvardijant Saulės dievo kopėčias veikiau reiškia medinius laiptelius nei kopėčių skersinius mūsų supratimu.