Knyga

Knyga simbolizuoja aukštą kultūrą ir tobulą religiją, kuri įsivaizduojama kaip atskleistos išminties indas arba „šventoji knyga“. Islamas dar labiau negu krikščionybė laikomas „knygine religija“, nes tikratikis musulmonas privalo daug kartų skaityti ir perrašinėti Koraną (Qur’an reiškia „pranešimą“).
Tačiau priklausančiomis prie knyginių religijų (Apreiškimo religijų) jis pripažįsta ir judaizmą bei krikščionybę, jeigu tik jie pasirengę paklusti islamiškai valdžiai, mokėti savotišką „globos duoklę“, pvz., arabizuoti krikščionys maurų valdomoje Ispanijoje. Krikščionybė pirmiausia išsiskyrė kodeksais (knygomis, sudarytomis iš susiūtų lapų), pakeitusiais prirašytus ritinėlius (volumina), nors ir jie dažnai vaizduoti apaštalų rankose, mat juos, kaip mokymo tradicijos alegoriją, jiems perdavęs Kristus. Tačiau keturi evangelistai su savo simboliniais gyvūnais dažniausiai vaizduojami rašantys knygas šiuolaikine prasme. Pasaulio teisėjas (Pantokratorius) dažnai irgi laiko knygą su alfa ir omega ženklais, kurioje išvardyti visi žmonių darbai. „Knyga už septynių antspaudų“ laikomas Apreiškimas Jonui (Slaptasis apreiškimas), šiuos antspaudus galį nuplėšti tik įkvėpti žinančiųjų. Apreiškimo Marijai paveiksluose vaizduojama Švenčiausioji Mergelė, skaitanti ar atsivertusi Bibliją (kaip rašoma Izaijo pranašystėje 7, 14: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų“). Kai pranašas Jonas buvo vaizduojamas valgantis Apreiškimo knygą, tai pirmykštis simbolis, kad dieviškoji žinia priimama „visa širdimi“. Šventieji mokslo vyrai dažnai vaizduojami su knygomis (be evangelistų, ir Bernardas Klervietis, Antanas Paduvietis, Domininkas, Tomas Akvinietis, Kotryna Aleksandrietė), taip pat vaizduotos ir alegorinės astronomijos bei tikėjimo figūros sibilis (su ritinėliais).
Žydų mistika taip akcentuoja knygą, kad netgi patsai Adomas, pirmasis žmogus, jau su ja buvęs supažindintas. XIII a. „Ra- zielio knygoje“ (Sepher Razielis) iš rojaus išvarytiems protėviams apsireiškia angelas Razielis ir praneša: „Aš apsireiškiau, kad tave supažindinčiau su tikruoju mokymu bei didžia išmintimi, kad tu galėtum pasikliauti šios šventosios knygos žodžiais… Adomai, ryžkis, nesibijodamas ir nesibaimindamas, imk šią knygą iš mano rankų ir saugok ją, nes iš jos tu semsiesi žinių bei patirties ir skelbsi išmintį kiekvienam, kuris to vertas ir kuriam tai skirta… Adomas ją šventai ir tyrai saugojo.“ Akivaizdu, kad perteikti aukštesniąsias žinias buvo įmanoma tik knygos, kilusios iš aukštesniųjų sferų, dėka. — Senovės Kinijoje knyga (šu) buvo mokslininkų atributas. Jeigu kūdikis tarp daugelio gulinčių daiktų (sidabro, pinigų, banano ir t.t.) išsirinkdavo ir čiupdavo knygą, tėvai būdavo tikri, kad jį reikės leisti kopti mokslininko karjeros laiptais. Ypač buvo gerbiamos keturios išminčiaus Kungo („Konfucijaus“) knygos ir „penkios klasikinės knygos“ (Visais laikais knygos buvo deginamos, tai buvo „tabula rasa“ gestas atsikratyti visų atgyvenusių tradicijų, šitaip, pvz., padaryta 213 pr. Kr. vadovaujant kancleriui Chanų valstybėje. Neliesti tik imperijos analai bei knygos, skirtos praktiniam gyvenimui. — Ir senovės Meksikoje žinomos „šventosios knygos“, kai kurios jų išliko (tarp jų Codex Borgia, Codex Laud, Codex Vindobonensis mexi- canus 1); ketvirtasis actekų karalius Ickoatlis (1427—1440) liepė sudeginti knygas, kad taip išnaikintų kitų genčių bei miestų-valstybių tradicijas ir suspindėtų vien tik Tenočtitlano šlovė. Toliau šios visos tradicijos uoliai naikintos ir krikščionių misijų laikais, pvz., knygų deginimas vykdytas vyskupo Juano de Zuarraga’os Teskuke arba Diego de Landa’os Jukatane, kuris 1562 Mani mieste liepęs sudeginti daugybę majų kodeksų.
Masonai kaip „Didžiąją šviesą“ ant ložės altoriaus stalo deda „Šventojo Įstatymo knygą“ — Bibliją, greta guli didžiosios ložės įstatymų knyga (kitos dvi „Didžiosios šviesos“ yra kampainis ir skriestuvas). — Heraldikoje atversta knyga simbolizuoja universitetinius miestus, o Richentalio kronika — Konstancą. Ir Morkaus liūtas (Venecijoje) savo letenose laiko knygą (Evangeliją pagal Morkų). Bochumo miesto „kalbantis“ herbas yra knyga. — Svarbi knyga ir vizijose, beje, netgi tarp tokių beraščių kaip šv. Joana iš Orleano (Jeanne d’Arc, 1412-1431), kuri savo potyrius taip priešpriešinami teologinėms knyginėms žinioms: „Mano Viešpats turi knygą, kurios joks klerikalas nėra skaitęs, kad ir koks būtų išprusęs savo teologijoje.“ Ir Paracelsas teikė pirmenybę ne teorinėms studijoms, o ragino „skaityti gamtos knygą“. Šiandien netgi sapnuose knyga kaip simbolis tebeturi teigiamą pirmapradę reikšmę. „Gamta ir dvasia pasireiškia kaip didžiosios nepažinto gyvenimo galios. Ypač dažnai knyga iškyla kaip dvasios indas. Šen bei ten tai iškyla kaip labai senas, didis įsakmus raštas: tai ir yra gyvenimo knyga“ (Aeppli). — Krikščionys Bibliją vadina „Knygų Knyga“, gr. žodžio biblion — „knyga“ daugiskaita skamba „Biblia“. Šis žodis kildinamas iš finikiečių miesto Byblos vardo, tai buvo svarbiausia antikos prekyvietė, kurioje prekiauta papirusu, tos epochos popieriumi.