Kirvis

Kirvis, svarbus nuo neolito epochos, be to, turintis ir simbolinę galią, kovos bei darbo įrankis. Kaip dangaus ir griausmo dievų ginklas kovoje su priešiškomis jėgomis senovės paveiksluose, be kita ko, ir ant uolų, dažnai sunkiai atskiriamas nuo kūjo (kovos vėzdo).
Pastebėjimas, kad po kirvio smūgio dažnai pažyra kibirkštys, patvirtina, jog perkūnijos dievai neretai susiję su žaibu ir demoniškų būtybių (pvz., milžinų) naikinimu. Afrikoje dėl savo dekoratyvumo nefunkcionalus puošnus kirvis dažnai būna genties vado ir drauge vykdomosios valdžios simbolis. Kadangi dideli aukojimui skirti galvijai daugelyje metalus išgaunančių tautų buvo užmušami kirviu, jis dažnai įsivaizduotas kaip kraujo aukos simbolinis ženklas, taip pat kaip teisingumo simbolis, pvz., senovės romėnų liktorių virbų ryšuliuose (fascinose). Krikščionybės laikais kirvis tapo įtėvio šv. Juozapo (dailidės), taip pat šv. Bonifaco simboliu ar atributu, mat pastarasis nukirto prie Geismaro augusį griausmo dievui Donarui pašvęstą ąžuolą. Prie medžio šaknų padėtas kirvis paprastai simbolizuoja Paskutinio teismo dieną. — Senovės vokiečių paprotys mesti kirvį, kad būtų nustatyta statybos vieta ar ribos, susieja kirvį su ypač Austrijoje populiaria legenda apie šventąjį Volfgangą („Wolfgangihackl“ — „Valfgango kablys“). – Kirviu buvo nukirsdinti kankiniai Barnabas, Motiejus, Matas ir Tomas Beketas, todėl dažnai jie vaizduojami su šiuo įrankiu. – Ypatingą reikšmę įgavo dviašmenis kirvis (labrys). Šiaurės Amerikos indėnų posakis „karo kirvis“ iš pradžių reiškė kaukolių traiš- kymo vėzdą ir tik susidūrus su kolonistais iš Europos jam buvo suteikta kirvio ašmenų forma.