Vakaruose senovės Indijos medicina dažnai statoma į vieną gretą su būrimu kortomis ir panašiomis raganystėmis. Tačiau Vilniaus universiteto Orientalistikos centro (OC) direktorius, indologijos ir budizmo studijų profesorius Audrius Beinorius įsitikinęs – tai tėra kultūrinis rasizmas.
– Kas yra ajurveda? Ar tai galima vadinti medicina – juk kai kurie medikai įsitikinę, kad tai greičiau yra ezoterika?
– Mūsų medicinos sistema yra kultūriškai rasistinė. Aiški nuostata, kad tik Vakaruose susiformavę žmogaus pažinimo metodai yra universalūs ir teisingi, o kitos pasaulio kultūros yra primityvios. Taip kalbantieji jokių žinių apie žmogaus prigimtį ir gydymo tradicijas neturi. Manau, kad lietuvių medikų kritiškas požiūris kyla iš to, kad universitetuose jie menkai studijuoja kitų kultūrų gydymo sistemas.
Ajurveda yra Indijos senoji medicininė sistema, kuri Vakaruose dabar vadinama alternatyviąja arba netradicine sistema. Tai paradoksalu, nes Indijoje ajurveda kaip tik suvokiama kaip tradicinė gydymo sistema.
Ši sistema formavosi budizmo ir brahmanizmo kultūrų įtakoje. Galime kalbėti apie mūsų eros pradžią, kai budistiniuose vienuolynuose suklestėjo įvairios gydymo technikos. Vėliau tai sujungta su brahmaniška kultūra ir atsirado tai, kas dabar vadinama kaip ajurveda arba vedų medicina.
Kiekvienoje kultūroje medicina buvo susijusi su dvasine pasaulėžiūra. Ajurvedinio gydymo pagrindas neatsiejamas nuo indiškos pasaulėžiūros ir brahmaniškos filosofijos. Tekstuose aiškiai atskiriami du aspektai – sakoma, kad ajurveda yra ir dvasinis, ir fizinis gydymas.
Ajurveda grindžiama koncepcija apie tris bioorganines tendencijas. Pagal tai klasifikuojami ir žmonės, ir maistas, ir elgesys. Pagrindinė idėja – pataisyti tas bioorganines tendencijas, tada išnyks ir fiziniai, ir mentaliniai sutrikimai.
– Ajurvedoje kalbama apie tai, kad viskas sudaryta iš elementų – eterio, oro, vandens, žemės, ugnies. Ar tai neprimena senovės graikų idėjų?
– Kodėl tik graikų? Čia yra eurocentrinės kultūros bėda. Vakariečiams atrodo, kad tik Europoje susiformavusi medicina yra empirinė. Ji šiek tiek remiasi graikiškais tekstais. Tačiau turėtume prisiminti, kad Europos medicina atsigavo tik tuomet, kai buvo pradėta versti medicinos tekstai iš arabų ir persų kalbų. Viduramžiais Katalikų Bažnyčia buvo užgniaužusi mediciną, tuomet buvo neįmanoma tyrinėti žmogaus kūną.
Visos didžiosios kultūros turėjo savo gydymo sistemas. Kai kurios išlaikė iki šių laikų. Indijoje ajurveda buvo suvokiama kaip vienas iš sakralių tradicinių mokslų. Egzistavo vaidijų – ajurvedos gydytojų rengimo sistema, kuri išliko iki šių laikų. Tiesa, kai Indija buvo kolonizuota britų, buvo pradėti kurti europietiški medicinos centrai. Tačiau senoji medicina neišnyko. Kai Indija atgavo nepriklausomybę, ji atsigavo.
Tačiau reikėtų skirti du dalykus – tūkstančių sanskrito kalba parašytų ajurvedos šaltinių tyrinėjimą ir dabartinį ajurvedos metodų taikymą. Indijoje tikrai stipri farmacijos sistema. Yra daug kompanijų, kurios „supramonino“ senuosius receptus. Toks verslas klesti ir Indijoje, ir Vakaruose.
– Ar ajurveda tinka vakariečiams? Juk mūsų kultūra visiškai kitokia.
– Taikomumo klausimas yra pakankamai keblus. Empirinis eksperimentinis Vakarų medicinos mokslas dar nėra visai ištyręs Azijos žemyno tradicinių gydymų veikimo. Tačiau vienas dalykas yra paaiškinti veikimą, o kitas dalykas – ar tai iš tikrųjų veikia. Nė kiek neabejoju, kad tūkstančius metų egzistuojanti ajurveda yra milžiniško regiono gydomosios praktikos koncentracija. Tačiau sunku atsakyti, kaip įmanoma senovinę praktiką perkelti į mūsų kultūrą.
Žmogaus prigimtis universali. Žolės ar mineralai veikia organizmą tam tikru būdu. Tačiau akivaizdu, kad ne visos ajurvedos šakos gali būti praktiškai taikomos.
Pavyzdžiui, paimkime vieną ajurvedos šaką, kuri vadinasi “demonologija” arba senovine indiškąja psichiatrija. Ji grindžiama suvokimu, kad žmogaus psichinius sutrikimus lemia įvairių dvasių poveikis. Kažin ar tai įmanoma pritaikyti šiuolaikiniam Vakarų pasauliui.
Vakaruose ajurveda plinta kaip sudėtinė Naujojo amžiaus („New age“) religingumo dalis. Nesakau, kad visos rytietiškos bendruomenės turi būti vadinamos sektantiškais susibūrimais, be abejo, čia vyksta sudėtingi kultūriniai procesai. Įvairios grupės, kurios platina neva rytietišką dvasingumą, didelį dėmesį skiria ajurvedai. Tokiame kontekste sunku kalbėti ir apie indiškos medicinos istorijos, ir apie praktikos išmanymą.
Indijoje bet kuriame didesniame mieste gali rasti tariamą ajurvedos institutą, pasimokyti mėnesėlį ir gauti pažymėjimą, kad esi ajurvedos specialistas. Mes čia susiduriame su verslo dėsniais: yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Indijoje ajurvedos gydytojai ruošiami universitetuose. Tokias studijas baigusius vakariečius galima suskaičiuoti ant pirštų, nes studijuoti prireikia daug metų.
Šaltinis: Lrytas.lt