Kainas

Biblinė brolio žudiko simbolinė figūra. Jis įvykdė nusikaltimą, pasipiktinęs, kad Dievas kūrėjas nepriėmė jo kraujo aukos, ir nužudė savo brolį Abelį, kurio auka buvo priimta „palankiai“, nors Pradžios knygoje neaiškinama, kodėl aukos vertintos skirtingai.
Brolžudystė tarp Adomo ir Ievos sūnų viduramžių mene dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kur Kainas laikomas žydų tautos prototipu, nužudžiusiu Išganytoją, nors pastarasis irgi buvo žydas. Abelis, priešingai, kaip nekalta auka tapo „gerojo piemens“ Kristaus prototipu. Kainas privalo tapti „bėgliu bei klajūnu žemėje“, tačiau iš keršto jo negalima nužudyti, nes Dievo paženklinta „žymė“ jį apsaugo ir „į rytus nuo Edeno“ jis tampa kūrybingų žmonių, pvz., Tubal-Kaino, „kuris kaldavo visokius žalvario ir geležies įrankius“, protėviu (Pradžios knyga 4, 14-22). — Krikščioniškai sampratai svetimas simbolinis mitas pateikiamas gnostikų metraštyje „Slaptasis Jono laiškas“ (Nag-Hammadi radinys). Čia teigiama, kad Adomui gimė dvi būtybės – Jahvė su lokio veidu ir Elohi- mas su katės veidu. „Tai yra tie, kurie visose žmonių giminėse vadinami kainais ir abeliais.“ Jų vardai yra Senojo Testamento Dievo vardai. Čia Elohimas vadinamas teisinguoju, o Jahvė neteisinguoju. Jie valdo keturias materijos stichijas: Elohimas — ugnį ir vėją, Jahvė — vandenį ir žemę. Vien tik Adomo sūnus Setas per savo palikuonis atstovauja išlaisvintai žmonijai. Dėl to gnostikai ją vadina „Seto pasekėjais“. Kainas tampa „Jahve su lokio veidu“ ir sunkių labiau su materija susijusių stichijų valdovu. – Paslaptingame liaudies raganų kulte „Diana“ pasakojama, neva Lelandas praėjusiame šimtmetyje taip maldavęs ramybės nerandantį Kainą: „Aš maldauju tave, o Kainai, kurs niekuomet nerasi ramybės ir taikos, kol tavęs neišlaisvins Mėnulis, tavo kalėjimas; aš meldžiu tavęs, leisk man sužinoti savąjį likimą.“ (Atrodo, kad čia Kainas vaizduojamas „žmogumi mėnulyje“.)