Kada ir kaip atsirado Helovino šventė?

Spalio 31-ąją JAV ir daug Europos šalių švenčia Heloviną. JAV šios šventės metu vaikai dėvi kostiumus ir vaikščiodami po namus prašo saldainių, o suaugusieji, taip pat persirengę kostiumais ir užsidėję kaukes, dalyvauja vakarėliuose. Vis labiau Helovinas populiarėja ir Lietuvoje. Daug kas mano, kad Helovinas – amerikietiška tradicija, bet iš tiesų jo šaknys slypi Europos pagonių ritualuose.

Helovino ištakos yra pagoniška keltų šventė – Samhainas. Išvertus iš senovės keltų kalbos, Samhainas reiškia „vasaros pabaiga“. Šią šventę keltai, gyvenę dabartinėje Airijoje, Škotijoje ir Meno saloje, švęsdavo naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. Vasara baigdavosi spalio 31 d., žiema prasidėdavo lapkričio 1 d., ir šventė žymėdavo derlingojo sezono pabaigą bei žiemos pradžią. Manoma, kad šios šventės tradicijos siekia priešistorinius laikus, o rašytiniuose šaltiniuose šventė buvo aprašyta prieš tūkstantį metų. Airija iki šiol yra vienintelė pasaulio valstybė, kurioje Helovinas yra nacionalinė šventė, o vaikams visą savaitę nereikia eiti į mokyklą.

Žiemos pradžia keltams buvo labai svarbi data. Kadangi šventė siejosi su tamsiojo ir šaltojo metų laiko pradžia, buvo tikima, kad būtent šią naktį riba tarp dvasių pasaulio ir tikrojo pasaulio pasidaro labai plona. Manyta, kad mirusiųjų sielos bei kitos dvasios per Samhainą įžengia į tikrąjį pasaulį ir jame klajoja. Buvo bijoma, kad Samhaino naktį iš namų išėję žmonės susitiks tas sielas. Todėl ir atsirado įprotis dėvėti kaukes – tikėta, kad tada sielos ir dvasios nesugebės atpažinti žmonių. Be to, žmonės prie savo namų durų palikdavo maisto ir kitų dovanų – tikėtasi, kad taip dvasios bus pamalonintos.

Keltai tikėjo, kad būtent Samhaino naktį druidams lengviau pranašauti ateitį. Kadangi jie buvo visiškai priklausomi nuo gamtoje vykstančių procesų, kurių tada dar gerai nesuprato, tokios pranašystės buvo svarbus pasitikėjimo savimi šaltinis prieš ilgą ir tamsią žiemą. Minėdami šią dieną, druidai kūrendavo didžiulius laužus ir juose kaip aukas į žemę įžengusioms sieloms degindavo tiek javus, tiek įvairius gyvūnus. Be to, keltai dėvėjo kostiumus, įprastai padarytus iš gyvūnų odų ar net kaukolių, ir bandydavo spėti ateitį. Tikėta, kad odos ir kaukolės padeda bendrauti su dvasiomis. Taip pat persirengėliai keltai vaikščiodavo nuo durų iki durų, prašydami maisto – tai buvo svarbi tradicijos dalis. Iš to išsivystė ir dabartinė tradicija vaikščiojant prašyti saldainių, sakant „vaišės arba pokštas“.

Iš Airijos atkeliavo ir Helovino žibintų tradicija – „Džeko žibintas“ (dabar Jack O‘Lantern), tai išpjaustytas, imituojant galvą, moliūgas, kurio viduje uždegama žvakė. Airių legenda pasakoja apie girtuoklį ir sukčių Džeką, kuris sugebėjo apgauti patį Velnią. Džeką persekiojo kaimietis, kurį tasai apvogė dieną. Džekui bėgant per mišką, jis sutiko patį velnią, kuris pasakė, kad šiam „dar ne laikas mirti“. Džekas įkalbėjo velnią pasiversti sidabrine moneta, kuria jis galėtų sumokėti skolą priverčiant dėl monetos susipešti į bažnyčia einančius kaimiečius. Velnias pasivertė, Džekas įsidėjo monetą į piniginę ir ją užrišo. Velnias nežinojo, kad piniginėje yra iš kaimiečių pavogtas kryželis. Tasai iš velnio iškart atėmė visas galias – ir Džekas sutiko išleisti velnią tik šiam pažadėjus palikto jo sielą laisvą.

Praėjus daugeliui metų, kai Džekas mirė, jo sielą laikė esant pernelyg nuodėminga, kad įleistų į dangų, tad jai tebuvo vienas kelias – į pragarą. Tačiau velnias buvo pažadėjęs neimti jo sielos, todėl Džeko į pragarą neįsileido. Džekas paklausė velnio, kaip jam rasti kelią ir kuo pasišviesti. Velnias nusijuokė ir numetė Džekui amžinai žėruojančią žariją. Džekas susirado ropę, išgremžė minkštimą ir išdūrė skyles jos šonuose. Jis į vidų įdėjo žariją ir pradėjo klajoti ieškodamas poilsio vietos, tačiau jis jos niekur negali rasti ir yra priverstas klajoti amžinai.

Vėliau Helovino tradicijoms įtaką padarė katalikybė. Popiežius Bonifacas IV 609 m. e. metais paskelbė gegužės 13 d. Visų kankinių diena, o popiežius Grigalius III VIII amžiuje pervadino ją Visų šventųjų diena ir perkėlė į lapkričio 1 d. Maždaug IX amžiuje krikščionybė pasiekė keltų kraštus, kur jos tradicijos susiliejo su senaisiais keltų papročiais.

Siekdama kovoti su pagonybe, apie 1000 m. Bažnyčia savo švenčių kalendorių papildė dar viena diena – Vėlinėmis. Jų diena buvo paskirta lapkričio 2 d. Per šią šventę tikintieji turėjo melstis už mirusiuosius. Dabar daugelis istorikų mano, kad būtent lapkričio pradžioje nutardama minėti Visų Šventųjų dieną ir Vėlines Bažnyčia tikėjosi, kad šventiesiems ir mirusiesiems skirtų dienų pagalba pavyks lengviau į savo pusę pritraukti nenorinčius senųjų papročių atsisakyti pagonis. Jų įprastiems papročiams tiesiog suteiktas krikščioniškas rūbas.

Būtent todėl Vėlinės iš pradžių buvo švenčiamos panašiai kaip Samhainas – su didžiuliais laužais, paradais ir persirengimu šventųjų, angelų ir velnių kostiumais. Senąja anglų kalba Visų šventųjų diena vadinosi „All Hallows Day“, o jos išvakarės – „All Hallows Eve“. Būtent iš šio žodžio ilgainiui gimė žodis „Halloween“ – Helovinas.

Britų salose, kur Samhaino šventimo tradicija buvo stipri, ši šventė išlaikė nemažai senųjų papročių, nors ir papildytų krikščioniška tradicija. Nors tikėjimas po pasaulį vaikščiojančiomis dvasiomis pamažu išnyko, įprotis šią dieną persirengti dvasių kostiumais liko. JAV ilgą laiką Helovinas buvo nešvenčiamas būtent dėl sąsajų su pagonybe. Situacija pasikeitė tik XIX a. viduryje, kai į JAV ėmė masiškai plūsti imigrantai iš Airijos, kartu atsiveždami ir savo įpročius, kurie galiausiai išplito visoje JAV.

Taigi, dabartinis Helovinas – ne amerikietiška, o airiška šventė, kurios kilmė slypi senojoje keltų kultūroje. Istorikai pažymi, kad ši šventė turi daug gilesnes kultūrines šaknis negu, pavyzdžiui, šv. Patriko diena, kuri iš esmės išpopuliarėjo tik prieš 50 metų ir buvo išpopuliarinta ne airių, o airių kilmės amerikiečių. Vis dėlto XX a. pradžioje Helovinas pamažu tapo viena svarbiausių amerikiečių švenčių. Tiesa, čia ji buvo sekuliarizuota, prarado daugelį savo religinių prasmių ir iš esmės tapo diena susiburti bendruomenėms. Tačiau įprotis persirengti liko, net jei dvasių žmonės ir nebebijo. Tai antra pagal komerciškumą šventė JAV – daugiau išleidžiama tik prieš Kalėdas.