Jobas

Jobas, biblinis simbolinis personažas, po sunkių išmėginimų ir likimo smūgių neprarado pasitikėjimo Dievu ir tapo nepalenkiamu žmogumi, kurį velnias ir Dievas pasirinko tarsi „išbandymui“.
Leidus Dievui, priešininkas galėjo jį visokeriopai kankinti, tačiau jo tikėjimas Kūrėju nesusvyruodavo („Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas“, Jobo knyga 19, 25). Jobas suvokia, kad jis negali varžytis su Dievu, ir pripažįsta jo nesuvokiamą išmintį. Dėl to Dievas jį palaimina ir dvigubai apdovanoja, nei Jobas buvo praradęs. Po to jis dar gyveno „140 metų ir pamatė vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos“. Viduramžių laikais knyga apie Jobą buvo itin vertinama, kaip tai rodo malda už mirusįjį: „Išganyk, Viešpatie, jo sielą, kaip tu išlaisvinai Jobą nuo jo kančių.“ Tipologinė Naujojo Testamento įvykių samprata Senajame Testamente kenčiantį ir buvusių draugų išjuoktą Jobą paverčia savo kančias išgyvenančio ir išjuokiamo Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Jis naują laimę atradusiems teisiesiems tapo galutiniu pamaldžiųjų rojaus simboliu, o pajuokiantys draugai tapo eretikų pavyzdžiu. Raupsų išberiamas ir vėl pagydomas Jobas tapo ligonių, ypač raupsuotųjų, globėju.