Golemas

Mitologinė į robotą panaši simbolinė būtybė, dirbtinai atgaivinta materija, galinti kelti grėsmę savo kūrėjui. Mary Schelleys „Grafo Frankenšteino pabaisa“ turėjo būti sukurta iš žmogiškųjų elementų, tuo tarpu judėjų padavimų būtybė Golemas yra legendinio kūrimo akto žodžiais padaras.
Pats pavadinimas reiškia maždaug „beformę medžiagą“ arba Adomą, kol į jį dar nebuvo įkvėpta dvasia. Pagal kabalistinę tradiciją didieji slaptojo mokymo meistrai, teisingai naudodami Kūrėjo žodžius, turėdavę galių iš molio nulipdytam žmogui įkvėpti bukaprotišką gyvybę (Rabis Eleazaras iš Vormso, bet taip pat Rabis Jehudas Lev ben Bezalelis, kuris Prahoje buvo imperatoriaus Rudolfo II amžininkas). Pasakojama, kad Rabis Elijas iš Chelmo neva sukūręs jam tarnavusį Golemą; pastarasis darėsi vis didesnis ir agresyvesnis, todėl net kūrėjas ėmė jo baimintis. Ant Golemo kaktos įspaustas žodis „Emeth“ (tiesa) teikė jam gyvasties, o Rabis ištrynė raidę Alef ir liko tik žodis „Meth“ (mirtis). Tad Golemas virto molio krūva, kuri sutraiškė kūrėją. Tai aiškinama kaip įspėjimas neapgalvotai nenaudoti maginių galių, kurios tampa galingesnės už kūrėją ir nebesuvaldomos. Egzistuoja aiškinimas, kad, atlikdamas tam tikrus mistinius pratimus, pats medituojantysis pasijunta svetima būtybe, galinčia jį patį pasmaugti (apie tai pasakoja kabalistas Hai ben Serira, apie 1000). Šį padavimą taip pat galima suprasti kaip judėjišką krikščioniškų legendų perfrazavimą, pvz., apie šv. Albertą Didįjį (1193—1280). Pasakojama, kad jis sukūręs dirbtinį tarną, kurį vėliau sunaikinęs jo mokinys šv. Tomas Akvinietis (1225-1274).