Gluosnis

Nors kai kurie simboliai antikinėje Europoje ir Rytų Azijoje aiškinami panašiai, gluosnio reikšmė abiejuose regionuose labai skiriasi.
Viduržemio jūros regione vyravo požiūris, jog gluosnis barsto dar nesunokusias sėklas, tad yra nevaisingas. Dėl to gluosnis simbolizuoja skaistumą, jis naudojamas kaip ideali medžiaga vaistams nuo susilaikymo. Kadangi nuo jo, tarsi iš niekad nesenkančio šulinio, galima nupjaustyti vis ataugančias žalias šakeles, jis lyginamas su Biblija — išminties šaltiniu. Origenas (185-254) visiems, kas puoselėja „žaliąsias skaistumo šakeles“, pažadėjo „amžinybės derliaus šventę“. Viduramžiais ir vėliau gluosnis laikytas tokiu medžiu, j kurį galima „sugrūsti“ ligą sukeliančias medžiagas (ligos seiles) ir taip išgydyti ligonį. Žydinčios gluosnio šakelės („kačiukai“), o Pietų kraštuose — palmių šakelės šventinamos Verbų sekmadienį ir laikomos namuose, kad apsaugotų nuo blogio (pirmiausia nuo žaibo). Dėl „liūdnai“ nusvirusių šakelių gluosnis svyruoklis laikomas mirties simboliu ir kapinių medžiu. Prieštaringai vertintinos žinios apie gluosnio vaidmenį antikos laikų medicinos dievo Asklepijo (Eskulapijaus) kulto ritualuose. Atėnuose egzistavo paprotys per Tesmoforijų derlingumo šventes dėti moterims į lovas gluosnio šakelių, kurios tariamai nubaidančios gyvates (o gal priviliojančios gyvačių pavidalo vaisingumo demonus?). Mat Asklepijo žyniai dažnai turėdavo gydyti nevaisingumą. Bet kuriuo atveju gluosnio žievės nuoviras buvo laikomas veiksminga priemone nuo reumatizmo.
Kinijoje priešingai, gluosnis buvo nedviprasmiškas erotinis pavasario simbolis, heteros (kurtizanės) vadintos „gėlytėmis ir gluosniais“. Moters talija vadinama „žilvičiu“, gražių moterų antakiai lyginami su gluosnio lapų išlinkiu, o plaukeliai ant gaktos — su „tamsiuoju gluosnio šešėliu“. Jaunos merginos vadintos „žaviaisiais žilvičiais, šviežiomis gėlelėmis“. Be to, manyta, kad gluosnio šakos apsaugo nuo demonų. Atsisveikindami su valdininku, gavusiu paskyrimą į provinciją, draugai ir draugės dovanodavo gluosnio šakelių.