Gintaras

Gintaras (gr. elektron, mineralog. sukcinitas), sukietėjusi spygliuočių derva, tie medžiai prieš milijonus metų augę Baltijos jūros pakrantėse.
Gintaras jau neolite buvo mėgstamas kaip papuošalas, juo prekiauta su tolimais kraštais Gintaro keliu. Jau graikų filosofas Talis Miletietis (apie 600 pr. Kr.) žinojo „elektrono“ savybę patrynus pritraukti lengvus daiktus (iš čia kilusi ir „elektros“ sąvoka). Dėl šios ypatybės, taip pat dėl degumo ir geltonos spalvos, gintaras – Viduržemio jūros regione „egzotiška“ medžiaga – imtas ypač branginti, iš jo gamindavo papuošalus amuletus (apsaugo nuo vaiduoklių ir visokiausio pobūdžio demoniškų būtybių). Dar ir šiandien tikima, kad jis malšinąs galvos skausmus ir išblaškąs blogus sapnus – ypač tam naudotini gelsvi nušlifuoti gintaro gabalai kaip „sustingę saulės spinduliai“ (antikoje laikyti Helijo sūnaus Faetono ašaromis). Astrologinėje simbolikoje gintaras priskiriamas Merkurijaus planetai. — Importuotas gintaras žinotas ir senovės Kinijoje, dėl aptinkamų inkliuzų buvo aišku, kad jis atsiradęs iš sukietėjusios pušų dervos. Kiniškas gintaro pavadinimas (hu-po) reiškia „tigro sielą“, nes tikėta, kad šio plėšraus žvėries siela po mirties sugrįžtanti į žemę ir virstanti gintaru.