Gandras

Nors Biblijoje visi ilgakojai gyviai priskiriami „nešvariems gyvūnams“, vis dėlto gandras laikomas laimės simboliu, pirmiausia todėl, kad naikina gyvates. Tai sieja jį su Kristumi ir jo mokiniais, kurie naikino šėtono padarus. Šiaurės šalyse nuolatinis gandro grįžimas pavasarį gretinamas su prisikėlimo švente. Dėl šių asociacijų tikriausiai atsirado gandro – „vaikų teikėjo“ įvaizdis, nors tą įvaizdį stiprina ir kiti simboliniai gandro aspektai (pvz., gandras – „dvasios paukštis“, ryšys su kūrimo vandenimis, iš kurių kyla bet koks vaisingumas). Vienoje antikos legendoje pasakojama, kaip gandras maitino nukaršusį tėvą, ir tai pavertė jį vaiko meilės tėvams simboliu. Taip pat manyta, kad gandras labai ilgai gyvena, todėl jis tapo – pirmiausia Kinijoje — ilgaamžiškumo simboliu. Ramus stovėjimas ant vienos kojos kelia orumo, mąslumo ir budrumo įspūdį, todėl gandras siejamas su meditacija bei kontempliacija. Senasis vokiečių kalbos žodis „Adebar“ kilęs iš veiksmažodžio „bern, bėro“ (nešti, atnešti) ir „Od“ (nuosavybė) arba „Atem“ (kvėpavimas), todėl gandras laikomas arba dovanų (turtų), arba kvėpavimo — gyvybės, vaikų – teikėju. Aiškinant psichoanalitiškai, gandro snapas laikomas falo, o „vaikų šulinys“, iš kurio tuo snapu ištraukiami vaikai, – motinos įsčių simboliu.