Miškinis erškėtis yra rožės protėvis. Jis buvo žinomas Kinijoje, Indijoje, Egipte, Graikijoje, ypač jį vertino dėl gydomųjų savybių Babilonijos žmonės. Miškinis eškėtis yra daugiametis, vasaržalis, dygliuotas krūmas su žaliais arba rausvais blizgančiais stiebais. Dygliai — tvirti, su plačiu pamatu, tarsi pjautuvas nulinkę į apačią. Lapai žali, šiek tiek blizga, sudėtiniai, plunksniški, apačia plaukuota. Žiedai — šviesiai arba tamsiai raudoni, pavieniai arba skėtiškuose žiedynuose. Žydi birželio—liepos mėnesiais. Vaisius — pailga arba apvali raudona uoga, kurioje yra daug sėklų. Prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais.
Miškinis erškėtis auga pagrioviuose, pamiškėse, šlaituose, tarp krūmų. Lietuvoje auga paprastasis ir raukšlėtalapis erškėčiai. Jie seniai auginami kaip dekoratyviniai krūmai sodybose, pakelėse, parkuose. Vaistinei žaliavai tinka įvairių rūšių erškėčių raudoni, oranžiniai ir rausvi vaisiai. Jie renkami sunokę, sausi. Iš surinktų vaisių pašalinamos sėklos (gali būti ir su sėklomis) ir jie džiovinami 80 °C temperatūroje gerai vėdinamose džiovyklose. Sušalusios uogos vaistinei žaliavai netinka. Išdžiūvusi žaliava yra tamsiai raudona, bekvapė, saldziarugščio skonio. Ją galima saugoti dvejus metus.
Prinokusių vaisių minkštime yra vitamino C (768— 1370 mg%), karotino (ne daugiau kaip 18 mg% ), B1, B2, PP, P (2627 mg% ), K, E, angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės), pektinų (3,7% ), organinių rūgščių (citrinos, obuolių), riebalinio ir eterinio aliejaus, raugų, dažomųjų ir mineralinių medžiagų (23 mg% kalio, 5 mg% natrio, 26 mg% kalcio, 8 mg% magnio, 8 mg% fosforo, 11 mg% geležies, molibdeno, cinko, vario ir kt). Vaisiuose yra ir fitoncidų.
Jau senovėje Teofrastas ir Dioskoridas žinojo erškėčių vaisių gydomąsias savybes ir vartojo juos nuo daugelio ligų. Erškėtis, kaip vaistinis ir dietinis produktas, Rusijoje buvo vertinamas XVII a. Jį duodavo ligoniams pagal ypatingus, tuomet galiojusius nurodymus.
Galeniniai erškėčių vaisių preparatai slopina uždegiminius procesus, pasižymi sutraukiamosiomis, raminamosiomis savybėmis. Jie teigiamai veikia medžiagų apykaitą, sutrikusį virškinimo traktą, gydo tulžies, kepenų ir inkstų ligas, mažakraujystę. Be to, erškėčio vaisiai vartojami kaip vitaminai. Jie sustiprina organizmo imuninę sistemą, skatina audinių regeneraciją, hormonų sintezę, mažina cholesterino kiekį organizme, šalina šlakus (medžiagų apykaitos produktus). Be to, jų duodama žmonėms, kurie dirba kenksmingomis darbo sąlygomis.
Erškėčių vaisių užpilą patariama gerti sergant hipovitaminoze, nusilpus ir sumažėjus darbingumui, ypač pavasarį, kai žmogui trūksta vitaminų. Jų vaisių yra vitamininių arbatų Nr. 1 ir Nr. 2 sudėtyje, taip pat iš jų gaminamas vitamininis sirupas su cukrumi. Nuopilą galima ruošti ir namie. Dešimt džiovintų vaisių termose užpilami stikline verdančio vandens ir paliekami 10—12 valandų. Paskui skystis perkošiamas ir geriamas po pusę stiklinės arba po stiklinę prieš valgį du kartus per dieną.
Lietuvoje žmonės erškėčių arbata gydo hepatitą, cholecistitą, gastritą (kai sumažėjęs rūgštingumas), skrandžio opaligę. Erškėčio lapų ir šaknų arbatą galima gerti nuo tulžies pūslės ir inkstų akmenligės. Lapų ir medaus sirupu gydomas burnos ertmės uždegimas, stomatitas, išopėjimai. Erškėčių žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą, neleidžia inkstuose susidaryti akmenims.
Erškėtrožių šaknų vonia kojoms tinka trofinėms ir ilgai negyjančioms opoms bei žaizdoms gydyti ar sergant reumatu. 50 g erškėtrožių šaknų užplikyti 5 1 verdančio vandens ir kaitinti 30 min., paskui ataušinti iki 25—27 °C. Įmerkti kojas į nuovirą ir jame palaikyti 10 min. Vonios ruošiamos 6—7 kartus. Draudžiama kojas kaitinti sergant tromboflebitu.
Erškėčių vaisiai labai tinka kulinarijai, konditerijai. Iš jų spaudžiamos sultys, daromi vitaminizuoti gėrimai, kisieliai. Iš vaisių verdama uogienė, marmeladas, kompotas. Iš žiedų vainiklapių galima išvirti kvapią uogienę.
