Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Duona

Duona visose tautose susijusi su žiniomis apie javų auginimą ir kepimą, nes tai svarbiausias maisto produktas (tik pirmykščiai Kanarų salų gyventojai neaugino javų ir nekepė duonos, bet gamino „gofio“ košes). Senovės Egipte žinota 40 duonos rūšių ir kepimo būdų, o aukų mirusiesiems formelės liudija, kad „duona ir alus“ buvęs svarbiausias maistas pomirtiniame pasaulyje.
Senovės Rytuose duonos nepjaustė, bet laužė. „Duonos laužymas“ perkeltine prasme reiškė „valgyti drauge“. Toks valgymas veikiai dvasine prasme suvoktas kaip sakralinis veiksmas ir Senajame Testamente minimi šventykloje aukojami dvylika duonos kepalėlių yra dvasinio peno alegorija. Naujajame Testamente kalbama apie stebuklą, kai buvo padauginta maisto – 12 pintinių su žuvimis ir 12 pintinių su duona. Kadangi žmogus gyvas ne vien tik (materialia) duona, eucharistijoje dvasios penu drauge su vynu tapo „gyvybės duona“. Misionieriams, kurie lankėsi tautose, turėjusiose kitokį mitybos pagrindą, dažnai būdavo sunku žodžiais paaiškinti šį sakramentinį simbolį (Kinijoje svarbiausias maistas — ryžiai; senovės Meksikoje – kukurūzai; o muitams arba eskimams tekdavo pamoksluose aiškinti apie „kasdienius ruonio lašinius“). – Duonos gamybos procesas kertant javus, kuliam ir kepant sumaltus grūdus, simboliškai tapatintas su kupinu kančių žmogaus gyvenimu, kurio tikslas turi būti palaimintas dangaus. Stebuklingai iš dangaus kritusi mana, kai izraelitai klajojo po dykumą, tapo eucharistinės duonos provaizdžiu.
Liaudies papročiuose kiekvienas šviežiai kepamos duonos kepalas žymėtas kryžiaus ženklu. Gausūs posakiai nurodo simbolinę duonos reikšmę: valgyti karčią tremties duoną; siūlo duoną, bet atkiša akmenį ir t. t. Nuo stalo nukritęs duonos kepalas laikytas nelaimės ženklu, nes ant jo „velnias joja“, todėl „angelas verkia“ ir laukiama barnių, kadangi pažeidžiama teisinga tvarka. – Psichoanalitinėje sapnų simbolikoje duona turi tik teigiamą reikšmę. E. Aepplis nurodo, kad duona mums esąs kasdienis maistas, „pats įprasčiausias ir tuo pat metu pašventintas“: „Kelias nuo kviečio grūdo, kuris nugrimzta tamsioje lauko vagoje, nuo gražiai žaliuojančio lauko, nuo auksu banguojančios javų jūros iki pjovėjo, kūlėjo darbo, malimo, sijojimo, tešlos minkymo, kepimo krosnies karštyje, kol pagaliau suraikoma ant šeimos stalo, — tai maisto tapsmo stadijos, kiekviena jų yra simboliškai svarbi ir liudija žmogiškosios kultūros raidą.“ Akivaizdu, kad neolite žmonėms pradėjus gyventi sėsliai, kertant miškus ir kultivuojant žemdirbystę prarado reikšmę maisto rankiojimas (medžioklė ir žvejyba) ir prasidėjo jo gamyba. Dabar žmogus pradėjo kurti savo pasaulį ir sukultūrintą kraštovaizdį, o galimybės sukaupti maisto atsargų jam teikė daugiau laisvo laiko ir galimybių protinei veiklai. Anksčiau buvęs klajoklinis gyvenimo būdas įgavo ribas, apibrėžta kultivuojama erdvė ir sąmoningai aiškiai įvardyta apžvelgiamo mikrokosmoso struktūra susitraukė. Joje pelnyta duona reiškė gyvybės peną, o „visos gyvybiškai svarbios vertybės, kurios mus maitina, gali sapne apsireikšti kaip duona mūsų rankose. Kas šią duoną išsaugo, įgauna teigiamą vertybę, kurios neleistina iššvaistyti“ (Aeppli).

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.