Driežas

Ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“ rašoma, kad kai pasensta ir apanka, jis įlenda į mūro plyšį, rytų pusėje. Kai pateka saulė, „atmerkia savo akis, ir jos būna pasveikusios. Taip ir tu, žmogau, kai… tavo širdies akys apsidrumsčia, ieškok kylančios tiesos saulės, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, ir jis atvers tavo širdies akis.“
Kaip „žiemą miegantis“ gyvūnas, jis tapo mirties ir prisikėlimo simboliu, tačiau ant monetų vaizduotas ir todėl, kad jį užmušęs saulės dievas (Apolonas Sauroktonas). Ant romėnų monetų jis priskiriamas gydymo deivei Salus, tikriausiai dėl sugebėjimo atsiauginti prarastą uodegą; Artemidoro sapnininke jis laikomas nuoroda į „niekingas pažiūras“. Krikščionybės laikais įgavo teigiamą reikšmę (atgimimas, atsijauninimas išsinėrus iš senos odos, šviesos — dvasinės — ilgesys) ir vaizduotas ant žibintų, smilkyklių ir pan. Į driežą, panašiai kaip ir į bitę, galėjusi įsikūnyti siela ir tokiu pavidalu išlįsti iš miegančiojo burnos, o kai žvėrelis sugrįždavęs, žinota, kad žmogus atgysiąs. Jo pavadinimas (vok. „Eidechse“) kilęs iš šaknies „agi-“ ir susijęs su „dechse“ (verpste), be to, pirmoji žodžio dalis gimininga su lot. ophis (gyvatė), todėl junginyje gali reikšti „verpstės pavidalo gyvatė“. Dėl neaiškios santrumpos atsirado vokiečių kalbos žodis „Echse“, kuriuo vadinami šliužai.