Burna

Burna, simboline prasme ne tik maisto priėmimo ir kalbos organas, bet ir gyvenimo dvelksmo vieta. Burnos atvėrimo ceremonija šarvojant mumijas senovės Egipte (veidą paliečiant titnagu ir kirviu lenktais ašmenimis) yra burtas, turėjęs grąžinti mirusiajam gyvenimo galią.
Iš dievo Atumo burnos Heliopolio (On) mituose išeina dievų pora Su (kvapas) ir Tefnut (maždaug — seilės), o senuosiuose indų pasaulio sukūrimo mituose iš pirmapradės būtybės Pradžapačio burnos išbėga dievai, iš jo lyties organo (lingas) priešingai — atsiranda žmonės (iš analinės angos — demonai). Simboliškai daugeliu atžvilgių siejama burna ir gimdantis motinos skreitas; seksualinėje simbolikoje išoriniai moteriški lytiniai organai apibūdinami kaip „burna, lūpos“. Paršų ugnies šventikų burna pridengiama audeklu, kad neleistų kvėpavimu suteršti šventąją ugnį džainizme raištis ant burnos turėjo apaugoti, kad nenorom neprarytų vabzdžių. Pasak šv. Hildegardos Bingenietės (1098-1179), žmogaus burnai tenka didžiausia moralinė atsakomybė, nes per ją „pasirodo visas žmogus. Kaip kad saulės spinduliai apšviečia pasaulį, taip (jo) kvėpavimu sumažinamas ir sukeliamas kiekvienas aukštesnis dvelksmas“. — Burna minima daugelyje posakių — kam pataikaujamai pritarinėti, meilikauti, turėti gerą liežuvį; taupyti kam nors, nutraukiant sau kąsnį nuo burnos ir t. t., o „mundtot machen“ (neleisti prasižioti, neleisti kalbėti) yra atsiradęs ne iš „Mund“ (burna), bet iš senosios vokiečių aukštaičių tarmės žodžio „munt“ (apsaugos jėga). — Vaizduojant Paskutinį teismą iš pasaulio Teisėjo burnos išlenda kalavijas, „kuriuo jis ištiks tautas“ (Apreiškimas Jonui 19, 15). Viduramžių egzorcizmo paveiksluose, vaizduojančiuose demonų išvarymą iš apsėstųjų, juodos velnių figūros lenda iš jų burnų, o auksinės gijos iš maldininkų burnų sujungia juos su dangumi. Raištis ant burnos baroko antkapių akmenyse dažnai dengia klūpančios moters veido dalį, tai reiškia, jog čia vaizduojamos sutuoktinės, kurios epitafijos kūrimo laiku jau buvo mirusios.