Horoskopai.lt

Pažink save geriau…

Ausis

Simbolikoje stebėtinai reikšminga kūno dalis. „Dėl ausies sugebėjimo girdėti sukrečiamas žmogaus vidus“ (Hil- degarda Bingenietė); jau nuo antikos laikų ausis laikoma atminties buveine, o Marijos nėštumo Jėzumi pradžia ankstyvųjų viduramžių mene naiviai vaizduojama, kaip balandis – Šventoji Dvasia įsiskverbia į Dievo gimdytojos ausį.
Ausies kriauklės panašumas su sraigės vingiais („helix“ ir „anthelix) išskleidžia simbolinį ryšį ausis- sraigė—gimimas (kai sraigės kūnas išlenda iš kiaukuto) ir, progai pasitaikius, dievai ir herojai pasakoja, esą jie išėję iš savo motinos ausies. Daugelyje kultūrų ausies spenelį praduria arba pragręžia tam, kad pasikabintų medinius skritulius, žadeitinius kuolelius, auksinius karulius ar kitokius papuošalus, dėl to smarkiai nutįsę ausų speneliai dažnai laikomi kilmingumo simboliais ir nuopelnų ženklais. Inkų imperijos kilminguosius senovės Peru užkariautojai ispanai vadino „orejones“ (didžiaausiai). Europoje priešingai – karaliaus Mido ir nenorinčių mokytis mokinių „asiliškos ausys“ yra pajuokos objektas. Liaudies šnekamojoje kalboje posakis „įsikalti į galvą“ kilo iš seno juridinio papročio, sudarant sutartis (pvz., dėl laukų ribos) berniuką liudininką tempti už ausų arba trenkti antausį, o po to apdovanoti pinigais, kad įsimintų ginčytiną teigiamą arba neigiamą punktą. Kiti posakiai: „iki ausų“ (būti skolose arba įsimylėjus), „trenkti į ausį“ (iš fechtuotojų kalbos), „pastatyti ausis“ (kaip šuo ir katė). Nenatūraliai ilgos ausys senuose pasaulio aprašymuose priskiriamos egzotiškiems laukiniams žmonėms, kurie gyvena nekultūringoje šalyje ir turi apsigobti savo ausimis tarsi apsiaustu. Skambėjimą ausyse antikos pitagoriečiai supranta kaip dieviškosios įtaigos signalą, šiaip — kaip ir dabar — tai laikoma ženklu, kad žmogui nesant kiti „akėja“ jo gyvenimą (apkalba).

Raktažodžiai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.